Evangelija. Gyvenimas praktiškai (9) "Dieve, tyrą širdį sutverk manyje ir teisingą dvasią atnaujink."

Lk 6,43-46 Nėra gero medžio, kuris duotų blogus vaisius, ir nėra blogo, kuris duotų gerus vaisius.  Kiekvienas medis pažįstamas iš jo vaisių. Nuo erškėčių niekas nerenka figų, o nuo gervuogių krūmo neskina vynuogių.  Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno iškelia gera, o blogas iš blogo savo širdies lobyno iškelia bloga. Jo lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis”.  “Kodėl vadinate mane: ‘Viešpatie, Viešpatie’, o nedarote, ką sakau?

 Pat 23,26 Mano sūnau, duok man savo širdį ir stebėk mano kelius. 

 Kai kalbame apie gyvenimą tikėjimu – neišvengiamai susidursime su širdimi ir tuo,kas yra joje. Aukščiau skaitytose vietose minima širdis – tai ne fizinis kūno organas,ne raumuo varinėjantis kraują po mūsų kūną. Kai kalbame apie širdį bibline prasme,kalbame apie tai,kas atspindi vidinę žmogaus būseną,jo nuostatas ir polinkius. Apie tai kalba apaštalas Paulius:

 Rom 10,9-10 Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. Nes širdimi tikima, ir taip įgyjamas teisumas, o lūpomis išpažįstama, ir taip įgyjamas išgelbėjimas. 

 Ir tai ,ką Raštas kalba apie žmogaus širdį,parodo dalykus,kuriuos minėjome-vidinę būseną,nuostatas,polinkius.. :

 Ps 14,1 Kvailys pasakė savo širdyje: “Nėra Dievo”. Jie sugedo, elgiasi bjauriai, nėra, kas gera darytų. 

 Todėl Šventajame Rašte žmogaus širdis prilyginta lobynui,kuriame arba gera,arba bloga paslėpta. Tai yra,kokios vidinės būsenos yra žmogus,tokius ir išorėje darbus daro. Apie ką jis viduje mąsto,ko mokosi,dėl ko stengiasi,tai ir išorėje pasireiškia.

 Žodis ir veiksmas yra tikri liudininkai to,kas žmogaus širdyje. Širdis,kaip vidaus organas,visų žmonių vienodas,tačiau širdis,kaip vidinio žmogaus esybė,visiems skirtinga yra..gali būti gera,gali būti pikta. Bet be Dievo malonės kiekvieno mūsų širdis tik tuštybės ir piktybės pilna yra.

 Pr 8,21 Viešpats, užuodęs malonų kvapą, tarė savo širdyje: “Aš daugiau nebeprakeiksiu žemės dėl žmogaus, nes žmogaus širdis palinkusi į pikta nuo pat jo jaunystės, ir daugiau nebeišnaikinsiu viso to, kas gyva, kaip esu padaręs. 

 Todėl Dievo Žodis žmogaus širdį vadina akmenine,nes ji nei įspėjimais,nei pamokymais,nei grasinimais nei malone,nei griežtumu nėra palenkiama ir nesuminkštėja. Todėl įtikėjusiems Dievas pažadėjo duoti naują širdį:

 Ez 11,19-21 Aš duosiu jiems vieną širdį ir įdėsiu jiems naują dvasią. Aš išimsiu iš jų kūno akmeninę širdį ir duosiu jiems kūno širdį. Jie laikysis mano įsakymų ir vykdys mano nuostatus. Jie bus mano tauta, ir Aš būsiu jų Dievas.  O kurių širdys seka šlykštybes ir bjaurystes, tų kelius sugrąžinsiu ant jų galvų,-sako Viešpats Dievas”. 

 Todėl apie žmogų,kuris Dievo malonės nėra atgimdytas,sakoma: „Kvailys pasakė savo širdyje: “Nėra Dievo”. Ir Viešpats apie tokios širdies nuostatas,polinkius ir būseną štai ką sako:

 Mt 15,19 Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, piktžodžiavimai. 

 Bet ir mūsų,tų,kurie esame Dievo malonės atgimdyti,širdyse šis blogis ir nuodėmės piktybė yra stipriai jaučiami. Ir mes turime daug pastangų įdėti tam,kad su šia mūsų širdies nelaime kovoti..ir negali būti atleistas nuo šios kovos kol gyvas esi,nes nepaliaujama yra ši kova,kol kūne esame. Todėl ir matome,jog ir šventieji,atgimdyti iš Dvasios,įpuola į dideles nuodėmes,kurios iš šio šaltinio – žmogaus širdies – kilusios. Todėl mums,Viešpaties vaikams,priesakas duotas nepaliaujamai melstis prašant Tėvo Šventosios Dvasios malonės,kad galėtumėme tam iš savo širdies kylančiam blogiui priešintis ir savo kūnišką prigimtį su visais jos piktais pageidimais numarinti.

Mūsų širdies iškrypimui įsigalėti nepailstamai padeda ir šėtonas su visais savo angelais,tam visą šio pasaulio patrauklumą pasitelkęs. Iš čia tampa aišku,kad gera,švari ir dievobaiminga širdis tik iš Dievo gaunama ir niekaip kitaip. Pats žmogus savo širdies iš blogos į gerą  pakeisti negali. Todėl Šventajame Rašte skaitome tokius žodžius:

 Ps 51,10 Dieve, tyrą širdį sutverk manyje ir teisingą dvasią atnaujink. 

 Todėl kiekvienam,norinčiam tikrą ir dievotą gyvenimą gyventi reikia melsti to paties,kad mūsų pakeistose širdyse būtų Šventosios Dvasios tarnavimu Dievo įstatymas įtvirtintas:

 2 Kor 3,3 Jūs pasirodote esą Kristaus laiškas, mūsų tarnavimu parašytas ne rašalu, bet gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet gyvų širdžių plokštėse. 

 Kaip Dievo pažadėta:

 Jer 31,31-34 Ateina dienos, kai Aš padarysiu su Izraeliu ir Judu naują sandorą,-sako Viešpats,-  ne tokią sandorą, kokią padariau su jų tėvais, kai juos, paėmęs už rankos, išvedžiau iš Egipto žemės. Jie sulaužė mano sandorą, nors Aš buvau jų valdovas. Bet tokią sandorą Aš padarysiu su Izraelio namais: toms dienoms praėjus, Aš įdėsiu savo įstatymą į jų vidų ir įrašysiu į jų širdis. Aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta. Tada nė vienas nebemokys savo artimo ir nebesakys savo broliui: ‘Pažink Viešpatį!’ Jie visi, nuo mažiausiojo iki didžiausiojo, mane pažins. Aš atleisiu jų kaltę ir jų nuodėmės nebeprisiminsiu”. 

 Tokia tauta turi vieną širdį – tai reiškia,turi didelę vienybę mokyme,kuriuo gyvena ir savo valioje:

 Apd 4,32 Visa tikinčiųjų daugybė buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, bet visa jiems buvo bendra. 

 Todėl didelė bėda dviveidžio žmogaus,kuris savo širdyje pasidalinęs..kuris liežuviu vieną sako,o iš tikro ką kitą galvoja. Jis pats savimi apsigauna ir tarp šventųjų gyvendamas prieš Dievą nedorėliu įrašytas yra.

Tuo tarpu teisi ir švari širdis,yra ta,kuri:

1. stengiasi Dievo valia sekti
2. visuose savo planuose ir darbuose ieško Dievo šlovės. Tai yra to,kas Dievo dorybes ir Jo Vieno asmenines savybes liudija ir garsina.
3. rūpinasi savo artimo nauda

Širdis – tai visų mūsų darbų pradžia ir šaknis. Nes viskas,ką mes darbu ar žodžiu bedarytumėme – viską darome širdimi. Tiek gerą,tiek blogą – širdimi darome. Širdimi arba tikime,arba netikime. Širdimi mylime arba nekenčiame. Nusižeminame arba pasididžiuojame – širdimi. Širdimi atleidžiame arba pykstame,taikomės arba kariaujame..širdimi atsigręžiame arba nusigręžiame nuo Dievo. Širdimi laiminame arba keikiame. Širdyje džiaugsmas arba liūdesys,viltis arba beviltiškumas,atgaila arba gyvenimas nieko nesigailint,baimė ar drąsa. Širdyje sąžiningumas arba klasta. Širdis ilgisi,meldžiasi,pasitiki ar priešingus dalykus daro.

Iš to galime padaryti išvadą,jog to,ko nėra širdyje – tai aplamai neegzistuoja. Tikėjimas,kurio nėra širdyje nėra tikėjimu,meilė nėra meile,jei jos širdyje nėra,o toks elgesys neegzistuojančią meilę rodantis vadinamas veidmainyste. Nuolankumas,kurio nėra širdyje – viso labo apsimetinėjimas. Draugystė,kurios širdyje nėra, blogesnė už nesantaiką.. Todėl Dievas reikalauja iš mūsų širdies:

 Pat 23,26 Mano sūnau, duok man savo širdį..<..>..

 Kas širdyje yra,tas ir išorėje neišvengiamai matomu tampa. Todėl kiekvienas darbas bus teisiamas pagal vidinę žmogaus būseną ir vidines,širdies nuostatas. Dažnai du žmonės gali vieną darbą daryti. Bet vidinės nuostatos juose gali labai kardinaliai skirtis.Pavyzdžiui,du policininkai. Vienas gali kyšio atsisakyti iš baimės būti pagautas,kitas – dėl to,kad Dievo įstatymo neperžengti atsisakys nusikaltimą daryti. Todėl pastarasis teisiu vadinamas,o pirmasis,nors ir atsisakė,bet širdyje norėjo ir būtų paėmęs,kad ne baimė pagautam būti..ir ne tik būtų paėmęs – širdyje jau paėmė ir sutiko su tokiu savo veiksmu,todėl yra kyšininkas Dievo akyse. Nes žmonių,o ne Dievo baimės yra pilnas,todėl ir širdį turi tokią – piktą ir neteisią.

Vienas nevagia todėl,kad progos neturi,kitas – nes suprasdamas,jog tai nuodėmė. Pirmas pavogs,kai tik poreikiai su galimybėmis sutaps,o antras širdimi teisus ir net didžiausiai bėdai esant vys tokias mintis šalin.

Vienas išmaldą duoda dėk Kristaus meilės,norėdamas padėti nelaimėliui,kitas duodamas siekia gerą vardą tarp žmonių įgyti. Pirmasis iš tikrųjų gailestingas,antras – tuščiagarbis,tokiu būdu sau šlovės ieškantis.

Vienas pamokslininkas sako pamokslą tam,kad save parodyti ir tarp žmonių išgarsėti. Kitas – kad Dievo Žodžiu žmonėms amžiną naudą suteikti. Vienas turi piktus,kitas – gerus ketinimus.

Nežudai,nepaleistuvauji,nevagi,nekeiki savo artimo todėl,kad bijai žmonių teismo? Tada tu ne krikščionis,o politikas. Žmogaus bijai,o ne Dievo ir todėl tarp nedorėlių įskaičiuotas esi,o ne su šventaisiais turi dalį..

Nedarai blogo todėl,kad Dievo bijai ir myli Jį – krikščionišką darbą darai.

Žiūri į moterį paprastai,be geismo,kaip į Dievo kūrinį – nėra nuodėmės. Bet jei žiūri su geismu širdyje – paleistuvauji savo širdyje (Mt 5,28).

Rengiesi,stengiesi atrodyti taip,kaip tavo padėčiai visuomenėje dera – viskas tvarkoje. Bet jei puoši save taip,kad save turtingu parodyti ir pagarbą iš nežinančių tavo tikrosios padėties gauti galėtum – esi mylintis pasaulį ir išdidumo pilnos širdies žmogus.

Prašai savo artimo atleidimo už įžeidimą ir nuoskaudą bijodamas žmogiško teismo pasekmių – tai tik žemiška išmintis,kuri persunkta tik egoizmu ir niekuo kitu. Jei nusižemini prieš savo brolį gailėdamasis dėl įžeidimo – tai meilės ženklas.

Kažkas verkia,kad prarado turtą ar neteko garbės,kuri lydėjo jo pareigas – tai šio pasaulio liūdesys ir todėl visiškai beprasmis. Kitas verkia iš bejėgiškos nuoskaudos,nes per silpnas skriaudikui atkeršyti – tai pykčio ir neapykantos išraiška ir toks liūdesys pražūtingas. Kenti nuoskaudą,nes negali atkeršyti – kenti per prievartą,be vaisiaus jokio. Pakenti nuoskaudą laisvanoriškai,Kristaus įsakymui paklusdamas – tai gelbstintis ir tikro tikėjimo darbas.

Taip ir visuose kituose darbuose pagal širdies būseną teisiamas bet koks veiksmas ar žodis,tiek geras,tiek blogas.Apie šį teismą kiekvienas savo sąžinėje sužino. Ir Šventajame Rašte matome tokio teismo pavyzdžių – Kainas ir Abelis,abu atnešė auką Dievui,bet priimta buvo

tik Abelio auka. (Pr 4,4-5). Muitininkas ir fariziejus,abu meldėsi šventykloje,bet tik vienas išėjo išteisintas.( Lk 18,14). Zachiejus apsidžiaugė išvydęs Jėzų (Lk 19,3-9),džiaugėsi ir Erodas Viešpatį pamatęs..(Lk 23,8). Tik vienam šis džiaugsmas buvo išgelbėjimui,kitam gi – pražūčiai.

Taip pagal vidines širdies nuostatas teisiamas kiekvienas žmogus. Ir nors būna,kad darbas atrodo geras,bet netikusiais motyvais padarytas – jis kaip nedoras darbas yra vertinamas. Motyvas – kaip pamatas kiekvienam darbui ir žodžiui. Koks motyvas,toks ir darbas. Jei motyvas geras – darbas geras,jei netikęs motyvas – veiksmas toks pat. Iš čia galime pasimokyti,kad nei vieno nei girti,nei peikti mes negalime lengvabūdiškai. Juk to,kas žmogaus širdyje yra niekas iš mūsų (jei tik tam tikrais atvejais pats Dievas neparodo ) nežino..Ir kaip dažnai būna,jog mes neišmintingai giriame blogą,kurį Dievas teisia,o peikiame gerą,kurį Dievas giria ir taip nusidedame..

 1 Kor 4,5 Todėl neteiskite nieko prieš laiką, iki ateis Viešpats, kuris nušvies, kas tamsoje paslėpta, ir atskleis širdžių sumanymus. Tada kiekvienam teks pagyrimas iš Dievo. 

 Taigi,kadangi kiekvienas žmogaus darbas,nepriklausomai nuo to matomas ar ne,nuo širdies priklauso ir kokia širdis,toks ir pats žmogus – geras arba blogas. Dėl mumyse esančios nuodėmės prigimties mes turime iškrypusią širdį..Todėl turime karštai melsti ir prašyti Dievo,Kuris ištiria širdį ir inkstus,Kuris iš neegzistuojančio kuria egzistuojantį,iš nieko – viską,iš blogo – gerą,prašyti naujos širdies ir teisios dvasios,kas mintys ir darbai,kurie iš širdies kyla,būtų teisūs ir vien Dievo šlovės siektų. Turime Dievo vyro psalmėje užrašyta malda savo troškimą išsakyti:

 Ps 51,10 Dieve, tyrą širdį sutverk manyje ir teisingą dvasią atnaujink.

 O jei širdis bus teisi,tai ir gyvenimas bus teisus prieš Dievą ir tikėjimas bus širdies tikėjimu,reiškią – bus tikras.

Būkite palaiminti!