Evangelija. Gyvenimas praktiškai (7) "Negalite tarnauti dviems šeimininkams"

Matai,kad pripildytas indas arba įmirkusi kempinė nieko kito į save nebepriima. Ir atvirkščiai – tuščias indas viską,kas bebūtų pilama,talpina. Iš to reikia suprasti,kad ir siela,kuri pripildyta meile šiam pasauliui,pasireiškiančia noru būti populiariam,veikiančia per ambicingumą,  gobšumą, gašlumą ir kitas panašias savybes , negali savyje nieko dvasinio ir iš dangaus ateinančio sutalpinti. Ji negali mylėti Dievo ir dangiškų gėrybių trokšti nesugeba,kaip nesugeba turėti savyje tikrą ramybę ir džiaugsmą,kas ir yra Dievo karalystė mumyse:

 Rom 14,17 Dievo karalystė nėra valgymas ir gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. 

 Todėl mums reikia mokytis pasaulio meilę vyti lauk iš savęs,kad Dievo meilė įeitų į mūsų širdis.

Vienos prigimties dalykai tarpusavyje derinasi ir viens kitame  gyvuoti gali jokios žalos nepatirdami,pavyzdžiui – vanduo su vandeniu. O priešingos prigimties dalykai na niekaip viens kitame  gyvuoti negali,pavyzdžiui – vanduo su ugnimi. Nėra Dievo meilės toje širdyje,kurioje yra meilė pinigams,meilė šlovei, įvairiems kūno malonumams. Lygiai taip toje širdyje,kurioje yra meilė Dievui nėra meilės šio pasaulio dalykams. Nes Dievo meilė ir pasaulio meilė – dalykai viens kitam priešingi ir todėl viens kitame gyvuoti negali,bet vienas kitą sunaikina:

 Mt 6,24 “Niekas negali tarnauti dviems šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba vienam bus atsidavęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai”. 

 Kaip ugnis visada aukštyn stiebiasi ir kiek liepsnai betrukdytų ,ji vis vien kelią aukštyn sau darosi,nes tokia yra jos prigimtis,kuri fiziniuose kūrinijos dėsniuose atrandama. Bet šis pavyzdys mums gali parodyti,kad tikra meilė Dievui lygiai taip pat veikia. Ja užsiliepsnojusi širdis visada į aukštybes veržiasi,ten,kur yra Tas,Kurį ji myli. Ir šitame siekyje jokių kliūčių nepaiso ir niekas tokios širdies sulaikyti negali – nei svetimas Dievui grožis,nei malonumų vilionės,nei šlovės pažadai,nei baimė,nei kalavijas,nei pati mirtis neturi jėgų Dievo meile degančiam žmogui sutrukdyti siekti to,kas aukštybėse. Savimi patyręs Dievo meilės jėgą apaštalas Paulius rašo:

 Rom 8,35-39 Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar sielvartas? ar nelaimė? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? Parašyta: “Dėl Tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi avimis skerdimui”. Tačiau visuose šiuose dalykuose mes esame daugiau negu nugalėtojai per Tą, kuris mus pamilo. Ir aš įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei galybės, nei dabartis, nei ateitis, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje. 

 Tokiai meilei šio pasaulio saldumas tėra kartybė,jo apgaulingame grožyje jai matosi tikrasis nuodėmės veidas,tikra bjaurastis..valdžia,kurią siūlo šiame pasaulyje įgyti piktasis, per tai žadėdamas laisvę ir galimybes įgyvendinti savo planus, jos aiškiai suvokiama kaip vergystė ir nelaisvė. Toks,mylintis Viešpatį žmogus kūnu žemėje,tačiau savo dvasia danguje gyvena. Tarp žmonių vaikšto,bet dvasia prieš visagalį ir mylintį Dievą stovi ir Jo akivaizdoje gyvena, garbindamas Jį dvasioje ir tiesoje. Tikėjime kaip veidrodyje Jo veidą regi. Kūnu valgo ir geria,bet dvasia nepaliaujamai nužengusio iš dangaus maisto trokšta ir drauge su Dovydu gali šiuos žodžius pasakyti:

 Ps 42,1-2 Kaip elnė geidžia upelio vandens, taip mano siela geidžia Tavęs, o Dieve!  Mano siela trokšta Dievo, gyvojo Dievo. Kada ateisiu ir pasirodysiu Dievo akivaizdoje?

 Iš to mes turime pasimokyti stengtis paragauti ir pamatyti,koks geras yra Viešpats ,ir melsti Jo,kad Jis pats uždegtų Savo meilės liepsną širdyje. Nes tikroji meilė iš Dievo ateina ir į Dievą kreipiasi,drauge ir visą mūsų gyvenimą į Jį kreipdama.

O dabar pažvelk į akmenį ar geležį,ar kitą sunkų daiktą – kiek jį besviestum į viršų,tačiau jis vis tiek atgal,į žemę krenta. Tokia būsena yra ir to,kuris yra savo aistromis ir norais prie šio pasaulio prisirišęs. Tokį žmogų galima bandyti įvairiais paraginimais ir pabarimais aukštyn pakylėti,kad jis iš tuštybės išsivadavęs į dangų veržtųsi,tačiau kad ir kiek besistengtum – jis tam tikrą laiką skriejęs sustos ir žemyn,į pasaulį ,su dideliu greičiu ir noru kris..toks niekaip negali nugalėti savo geidulių ir meilės nuodėmei,kurie jį prie šio pasaulio pririšę laiko. Ir nors šie žmonės  patys kartais stengiasi ir verčia save nuo to blogio,kuriame skęsta jų nedora širdis atsisakyti,nors jie Dievo malonės raginami aukštyn kilti būna,tačiau vėl žemyn puola, įkrenta atgal į buvusias aistras ir daro tai labai greitai. Nes aistros joms pasidavusius kaip magnetas geležį traukia ir į save atgręžia.  Tai suprasdami ,nuo bet kokios aistringos priklausomybės kaip nuo ugnies ar mirtinų nuodų bėkime tolyn,save visaip ir įvairiomis pastangomis sukdami dangiškų dalykų ieškoti. Ieškoti sau tų Dievo malonių,kurios Kristaus mirtimi mums pasiekiamomis tapo. Šitaip besistengiančiam ir mąstančiam pats Dievas padeda:

 Heb 11,6 O be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad uoliai Jo ieškantiems atsilygina. 

Pažiūrėkime į šaką,kuri nuo medžio atkirsta, kuri ant žemės išdžiuvusi ir be jokios gyvybės savyje voliojasi. Ji niekam daugiau netinka kaip tik ugniai. Iš to supraskime,kad kiekvienas,kuris nuo Kristaus (o tik Jis yra tikrasis vynmedis) apsileidimu ir savo gyvenimo nuodėmės piktybėje bus atkirstas,tas ne tik kad jokio vaisiaus neatneš,bet kaip ir ta šaka,sudžius. O sudžiuvusios  šakos bus surinktos ir įmestos į ugnį,taip,kaip Jis pats apie tai mus moko:

 Jn 15,1-11 “Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas-vynininkas. Kiekvieną šakelę manyje, neduodančią vaisiaus, Jis išpjauna, o kiekvieną šakelę, nešančią vaisių, apvalo, kad ji duotų daugiau vaisiaus. Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau. Pasilikite manyje, ir Aš jumyse. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje,-taip ir jūs, jei nepasiliksite manyje. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir Aš jame, tas duoda daug vaisių; nes be manęs jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs. Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse,-jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums duota. Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai. Kaip mane Tėvas pamilo, taip ir Aš jus pamilau. Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip Aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku Jo meilėje. jums tai kalbėjau, kad jumyse liktų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų. 

 Tai moko mus tvirtai įsikibti į Jį meile ir tikėjimu,šalintis bet kokios nuodėmės ir tik prie Jo vieno prisirišti, nuolankumu ir kantrybe mokantis iš Viešpaties paklusnumo.

Tokiai pamokai mums gali pasitarnauti ir Loto žmonos istorija:

 Pr 19,17-26 Išvedę juos, tarė: “Gelbėk savo gyvybę! Nežiūrėk atgal ir nesustok kur nors apylinkėje! Bėk į kalną, kad nežūtum!” Lotas jiems atsakė: “O ne, mano Viešpatie! Aš, Tavo tarnas, radau malonę Tavo akyse, ir man parodei didelį gailestingumą, išgelbėdamas mano gyvybę. Negaliu bėgti į kalną, kad kas bloga nenutiktų ir nenumirčiau. Štai arti yra miestas. Leisk man į jį bėgti-jis yra mažas, ir aš jame išsigelbėsiu”. tarė jam: “Štai išklausiau tave ir dėl šito. Aš nesunaikinsiu miesto, apie kurį kalbėjai. Skubėk, gelbėkis tenai. Nes Aš nieko negaliu daryti, kol nuvyksi ten”. Todėl tą miestą pavadino Coaru. Saulei tekant, Lotas įėjo į Coarą. Tuomet Viešpats siuntė ant Sodomos ir Gomoros sieros ir ugnies lietų. Jis sunaikino tuos miestus, visą apylinkę, visus miesto gyventojus ir augalus. Bet Loto žmona pažvelgė atgal ir pavirto druskos stulpu. 

Pagalvokime,koks siaubingas buvo jos likimas. Ją ištiko tas pats teismas,kuris ištiko Sodomos ir Gomoros miestų gyventojus. Bet šitas teismas ištiko ją ne Sodomoje,o tada,kai ji buvo taip arti tikslo – jos išgelbėjimo. Jeigu jau būti prakeiktam,tai verčiau būti tokiu bedievių minioje ir priimti amžiną bausmę ,kuri teko kiekvienam sodomitui. Bet būti ištiktam Dievo prakeikimo praktiškai pasiekus dangaus vartus – tai siaubinga. Pragyventi gyvenimą drauge su Dievo tauta ir pabaigoje vis tiek pražūti – tai siaubinga. Girdėti Evangeliją,pasitaisyti,pasitraukti iš purvinų pasaulio reikalų ir darbų,tapti moraliu ir geru,bet vis tiek neatprasti nuo pasaulio,ne visiškai išsiskirti su nuodėme ir taip žūti – ši mintis nepakeliama..Siaubingas likimas – būti nužudytam Teisingumo ant Malonės slenksčio..tapti amžinos rūstybės auka stovint ant amžino išgelbėjimo ribos.. Toks likimas Loto žmoną ištiko nelauktai,be jokio įspėjimo,be laiko pasitaisyti,be antros galimybės.

Krikščionys,nepaliovę mylėti pasaulio – kas bus su jumis,jei jūs staiga krisite negyvi? Jūs,vadinantys save krikščioniais ir sėlinantys į bedievių tarpą,kad gurkštelėti iš jų malonumų taurės – kas nutiks,jei vieną iš tokių dienų mirtis užklups jus nuodėmės vietoje? Ir tai nebus kažkas nauja,nes Dievas griežtai elgiasi su tais,kurie Jo vardu vadinami. Pagalvokite apie Loto žmoną,kuri žuvo tuo momentu,kai nusidėjo. Taip,kad jai neliko jokio laiko atgailai. Tegul tai,kuris vadina save krikščioniu ir vis tiek flirtuoja  su nuodėme,pagalvoja apie Loto žmoną ir apie tai,kaip greitai Dievas patraukia į teismą tuos,kurie išduoda Jo šventą vardą ir Jo išgelbėjimo darbą.

Ar dabar,visa tai išklausęs, matai ,o gal  girdėjai savo artimą nusidėjus? Tegul tai,ką pamatei savo pažįstamame žmoguje, tarnauja ne to žmogaus pasmerkimui,bet žvelgdamas į jį suvok ir savo silpnumą. Tegul tai,ką pamatei savo pažįstamame žmoguje tarnauja ne jam išjuokti,bet lai tai pasitarnauja tam,kad jo pasigailėtum ir pats pasitaisytum savo keliuose. Nuo jo nukreipk savo akis ir pažvelk į save – ar ir tu nebuvai tokioje, ar panašioje nuodėmėje ir kas dar svarbiau – ar dabar neesi? O jei ne, tai ar negali dar blogiau nusidėti? Nes nuodėmės prigimtis ir jos prakeikimas mums visiems yra bendri,tai visų mūsų viduje yra. Mūsų priešai – mūsų pačių aistros ir geismai;mūsų kūniška prigimtis nepavargdama siekia mus pavergti savo valiai. Ir piktasis,mūsų amžinas priešas,nenuilsdamas ieško kaip mus praryti. Visi mes esame pavojuje kristi ir visi mes vienaip ar kitaip krintame. Todėl mūsų pačių nuopolis yra arti,jei tik Dievo malonė nepalaikys mūsų stovinčių Jo Tiesoje. Taigi,matydamas savo brolyje ar seseryje tokius dalykus,juose ir save patį ištirk. Matydamas brolio kritimą stenkis su Dievo pagalbą būti atsargus visuose savo poelgiuose,žodžiuose ir mintyse,o broliui - padėti atsistoti.

Būkite palaiminti!