Evangelija. Gyvenimas praktiškai (10)"Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę”

Lk 16,15 O Jis jiems pasakė: “Jūs žmonių akyse dedatės teisūs, bet Dievas mato jūsų širdis. Nes tai, kas žmonėse aukštinama, Dievo akyse bjauru”. 

Lk 18,14 Sakau jums: šitas nuėjo į namus išteisintas, o ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas”. 

Jok 4,6 Bet Jis duoda dar didesnę malonę, ir todėl sako: “Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę”. 

Išdidumo pradininku yra tapęs šėtonas,kuris sukilo prieš savo Kūrėją ir iš Viešpaties angelo tapo tamsos kunigaikščiu. Jis šiuo mirtinu nuodu – išdidumu - yra pats pripildytas ir mūsų širdis taip užkrėtęs,kad iki pat savo kūno dienų pabaigos su šiuo blogiu susitvarkyti iki galo nepajėgiame..

Nieko nėra pavojingesnio,nieko nėra labiau paslėpto ir besidedančio kuo neesąs, ir nieko nėra sunkesnio,kas mus mirtin gramzdina, nei išdidumas.

Išdidumas pavojingas,nes išdidiems dangus uždaromas ir vietoje jo pragaras atsiveria. Dievas išdidiesiems priešinasi – taip kalba Raštas.

Išdidumas paslėptas,nes taip giliai mūsų širdyje įsišaknijęs,kad net pastebėti jo patys nesugebame be Jėzaus Kristaus,kuris yra nuolankus ir romios širdies.Kituose išdidumą pastebime dažnai ir dažniausiai tada,kai yra užgaunamas mūsų išdidumas. Girtuoklystę,paleistuvystę,vagystę ir kitas nuodėmes savyje pastebime,nes didžiąja dalimi jų gėdijamės ir jose savęs gailimės..Bet išdidumo savyje nematome. Kas save pripažino išdidžiu?  Pažiūrėkime į paprastą pavyzdį – daugelis save nusidėjėliais vadina,bet nepakenčia taip kitų žmonių pavadinti. Ir nors toks savo žodžiais neprieštarauja būti nusidėjėliu pavadintas,bet priima tai su apmaudu ir nuoskauda savyje prieš tą,kuris jį taip pavadino. Ir tuo pačiu parodo,kad tik žodžiais vadina save nusidėjėliu o ne širdimi.  Žodžiuose nuolankumą rodo,o širdyje nėra jokio nuolankumo,nes tikrasis nuolankumas baramas nenuliūsta ir neužsigauna,kadangi laiko save vertu sudrausminimo ir apkaltinimo bei pažeminimo, dėl nuodėmės žmonių akivaizdoje patirto.

Išdidumas – dvasios nuodėmė,su kuria labai sunku susitvarkyti. Tai nuodėmė,su kuria kovojant reikia pamiršti įprastai patiriamą pasitenkinimą savimi ir savo gyvenimu,nes ši kova – tai savęs atsižadėjimas ir be Dievo pagalbos yra neįmanoma net pradėti šios kovos,jau nekalbant apie pergalę joje..Savyje nešiojame šį blogį.

Esame sėkmingi savo gyvenime? Išdidumas didybe ir prabanga,kuria paniekiname ir pažeminame savo artimą ,uždaro mums tikrą gyvenimą su Dievu. Patenkame į bėdą? Per nepasitenkinimą, murmėjimą ir piktžodžiavimą pasireiškia ne kas kita,o išdidumas. Siekiame išmokti kantrumo,nuolankumo ir kitokiomis dorybėmis praturtinti savo tikėjimą? Fariziejišku pasipūtimu ir nuosavo teisumo jausmu sukyla mumyse ši nuodėmė. Ir taip niekur ir niekada neesame laisvi nuo išdidumo..jis visada mumyse ir visada siekia mus valdyti ir mums viešpatauti.

Kaip Dievas priešinasi išdidiesiems,parodo baisūs likimai tų žmonių,kurių gyvenimą Dievas Savo Žodyje mums atskleidė tam,kad visomis savo jėgomis priešintumėmės šiai pasibjaurėtinai nuodėmei.

·      Mūsų protėviai pasididžiavo Edeno sode ir užsigeidė Dievo garbės,bet neteko ir tos garbės,kuri jiems Dievo buvo duota ir neprotingiems gyvuliams tapo lygūs ir į visokias nelaimes pateko:

Ps 49,12 Net ir garbingas žmogus neišlieka: jis panašus į galviją, kuris pražūna. 

·        Pasididžiavo Nojaus palikuonys ir sumanė bokštą iki dangaus pasistatyti,kad savo vardą išgarsinti – ir sumaišė Viešpats kalbas taip,kad iki šios dienos skirtingų tautų žmonės be ypatingų pastangų  susišnekėti negali. (Pr 11,3-9)

·        Pasididžiavo Egipto valdovas faraonas prieš Dievą ir žmones – ir pražudė žmonių daugybę,nes užtraukė Dievo teismus savo šaliai.

·        Pasididžiavo Korachas,Abiramas bei Datanas ir paskui juos nuėjusieji:

Sk 16,23-35 Viešpats atsakė Mozei:“Įsakyk visiems pasitraukti nuo Koracho, Datano ir Abiramo palapinių”.Mozė ėjo prie Datano ir Abiramo, jį sekė Izraelio vyresnieji. Jis tarė tautai: “Pasitraukite nuo šių piktadarių palapinių ir nelieskite nieko, kas jiems priklauso, kad ir jūs nežūtumėte dėl jų nuodėmių”.Visiems pasitraukus nuo Koracho, Datano ir Abiramo palapinių, Datanas ir Abiramas išėję stovėjo savo palapinių angose kartu su žmonomis ir vaikais. Mozė tarė: “Dabar matysite, kad Viešpats siuntė mane visa tai daryti ir kad aš nieko nedariau savo valia. Jei jie mirs paprasta mirtimi, kaip miršta visi žmonės, tai Viešpats manęs nesiuntė;  bet jei Viešpats padarys naują dalyką, kad žemė atsivers ir prarys juos ir visa, kas jiems priklauso, ir jie gyvi pateks į mirusiųjų buveinę, žinokite, kad jie piktžodžiavo Viešpačiui”. Kai tik jis baigė kalbėti, žemė prasiskyrė po jų kojomis ir atsivėrusi prarijo juos su jų palapinėmis, žmonėmis ir visu lobiu. Jie gyvi nugrimzdo į mirusiųjų buveinę, ir žemė apdengė juos, ir jie buvo išnaikinti iš susirinkusiųjų. O visi izraelitai, kurie stovėjo aplinkui, žūstantiems šaukiant, pradėjo bėgti, nes jie sakė: “Kad tik ir mūsų žemė neprarytų”.  Viešpaties siųsta ugnis sunaikino tuos du šimtus penkiasdešimt vyrų, kurie aukojo smilkalus. 

·        Pasididžiavo Sinecheribas,Asirijos karalius,atvėrė savo burną piktžodžiaudamas Dievui ir Jo šventam miestui – išėjo angelas ir žuvo daugybė žmonių..(Iz 37,36-38)

·        Pasididžiavo Amanas,pirmasis Persijos karaliaus Artakserkso patarėjas – ir buvo pakartas ta virve,kurią Dievui ištikimam Mordechajui buvo paruošęs (Est 7)

·        Pasididžiavo karalius Nebukadnecaras – ir išgirdo balsą iš dangaus:

Dan 4,31-33 Karaliui dar tebekalbant, pasigirdo balsas iš dangaus: ‘Tau, karaliau Nebukadnecarai, sakoma: karalystė ir valdžia iš tavęs atimta.  Iš žmonių tave pašalins, su lauko žvėrimis gyvensi, ėsi žolę kaip jautis, kol septyni laikai praeis, kol pažinsi, kad Aukščiausiasis viešpatauja žmonių karalystėje ir duoda ją tam, kam Jis nori!’  Tą pačią valandą žodis išsipildė: Nebukadnecaras buvo pašalintas iš žmonių, jis ėdė žolę kaip jautis, jo kūną vilgė rasa, jo plaukai užaugo kaip erelių plunksnos ir nagai-kaip paukščių. 

·        Iki dangaus pasiaukštino Kafarnaumas – ir išgirdo Viešpaties žodžius:

 Mt 11,23 Ir tu, Kafarnaume, išaukštintas iki dangaus, nugarmėsi iki pragaro! 

·        Pasididžiavo fariziejus – ir nuėjo namo neišteisintas (Lk 18,14)

Taip išdidiesiems priešinasi Dievas! Taip sutramdo išdidžiuosius! Nieko labiau nėra pasibjaurėtino Viešpačiui,nei išdidumas – „Nes tai, kas žmonėse aukštinama, Dievo akyse bjauru”. 

Išdidumas turi požymius:

• Aukštesniems,vyresniems nepaklūsta;
• Lygiems ir žemesniems už save nenusileidžia;
• Daug kalba,kalba apie aukštus dalykus ir save juose rodo ar per nuomonę,ar per pavyzdžius;
• Šlovės,pagerbimo ir pagyrimo visokiais būdais ieško;
• Aukštai iškelia save ir savo darbus;
• Kitus niekina ir žemesniais parodyti siekia;
• Ieško kaip save parodyti;
• Savimi be jokios gėdos giriasi;
• Kokį gerą beturėtų – jį sau,o ne Dievui priskiria;
• Giriasi tuo,ko neturi;
• Stengiasi paslėpti savo trūkumus ir ydas;
• Nepakenčia būti paniekoje ir pažeminime,o visokiais būdais stengiasi pasiteisinti;
• Nepriima patarimo,apkaltinimo,pamokymo;
• Savavališkai kišasi į svetimus reikalus;
• Netekęs padėties,pajamų,pagarbos ar bet kokiai nelaimei ištikus murma, nerimsta,o dažnai ir piktžodžiauja;
• Išdidumas yra pilnas pykčio,įsiūčio,nesusivaldymo;
• Yra pavydus – nenori kad kas aukštesniu už jį būtų. Ir net lygiu..jei kažką yra priverstas aukštesniu priimti,savyje ieško to,kas vis tiek aukštesnio,geresnio už tą žmogų būtų;
• Išdidumas nelinkęs į meilę,jis yra neapkenčiantis. Egoizmas,meilė sau – visų blogybių šaknis.

Taigi,išdidumas – pradžia ir šaknis kiekvienos nuodėmės.

Galas,kuris laukia išdidumo yra paties Viešpaties Žodžiuose nurodytas:

 Lk 14,11 Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas”. 

 Kaip su išdidumu kovoti savyje? Kuo labiau pažinsime mes Kristų ir kuo dažniau Jį prisiminsime,tuo labiau sugebėsime savo nuodėmę - niekšingą išdidumą pamatyti ir elgtis priešingai jam,Dievo Žodžiu ir Jėzaus pavyzdžiu sekdami,taip mokydamiesi nuolankumo.

• Jėzus Kristus,Dievo Sūnus, dėl mūsų nusižemino – ar mums ,vergais būnant,dera didžiuotis?
• Viešpats mūsų dėl mūsų priėmė vergo padėtį – ar mums ieškoti valdžios ir viešpatavimo?
• Viešpats dėl mūsų priėmė paniekinimą – ar mums siekti iš žmonių išaukštinimo ir pagerbimo?
• Viešpats mūsų neturėjo kur galvos priglausti – ar mums,Jo vergams leisti savo dienas troškime padidinti savo žemiškus turtus?
• Viešpats nuplovė Savo mokiniams kojas – ar mums bus gėda kuo nors pasitarnauti savo artimui?
• Viešpats iškentė piktžodžiavimą,šmeižtą,patyčias,iškentė tada,kai į Jį spjaudė – ar mums,Jo vergams,nepakęsti užgaulaus žodžio?
• Jis būdamas nekaltas už mus kentėjo – tai nejau mums,pilniems įvairių kalčių,nepakentėti už save?
• Viešpats mūsų už savo žudytojus meldė – „Tėve,neįskaityk jiems šios nuodėmės“(Lk23,24) – nejau mums,vergams,dera pykti ant mus įžeidusių ir ieškoti kaip skriaudėjui tuo pačiu atlyginti?

Kas tada tu esi,jei tavo širdis  negali pakęsti įžeidimo? Nejau manai esąs „kažkas“? Ar tik nebūsi kūrinys,pats iš savęs niekingas,bejėgis,nuogas,pilnas geismų,klaidžiojantis,prieš visokius pagundymus ir nelaimes silpnas,visokių bėdų apsuptas,žolė,žolynas,garas,kuris trumpam pasirodo ir vėl išnyksta..Ir žiūrėkime,kad Viešpats mūsų nesigėdintų tą dieną,jei mes Jo nuolankumo ir nusižeminimo bei romumo gėdijamės.

 Mk 8,38 Jei kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios svetimaujančios ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, kai Jis ateis savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais”. 

 Jėzaus Žodžių ir Jo paties gėdijasi tas,kuris neseka Jo romumu,nuolankumu,kantrybe,o nori drauge su pasauliu išdidžiai karaliauti.

Kadangi mūsų esybėje giliai yra įsišaknijęs išdidumas,mums labai dažnai reikia žvelgti į Dievo Sūnaus nuolankumą ir mokytis iš Jo:

 Mt 11,28-30 Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu. Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.  Nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva”. 

 Reikia karštai Viešpaties prašyti,kad savo jėgą išgydęs mūsų sielą nuo mirtinos išdidumo bjaurasties duotų malonę mums būti nuolankiems,o nuolankume yra visos Jo malonės ir dovanos..nes

 Jok 4,6 Bet Jis duoda dar didesnę malonę, ir todėl sako: “Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę”. 

 Būkite palaiminti!