"Ir tu, kuris nori tapti pamokslininku, išmok, ką reiškia išplaukti į atvirą jūrą. Joje tu turėsi plaukioti taip, kaip patiks Viešpačiui ir valties šeimininkui. Būk nuolankus ir viską patikėk Dievo valiai. Dievas ves tave ir niekas negalės pakenkti tau tol, kol Jis neleis. Būk patenkintas, paklusdamas Jo valiai."

Džirolamas Savonarola

Puslapiai

Evangelija. Gyvenimas praktiškai (11). "..Bet jeigu jūs savo širdyje puoselėjate kartų pavydą ir savanaudiškumą, tuomet nesigirkite ir nemeluokite tiesai."


Jok 3,13-17 Kas tarp jūsų išmintingas ir sumanus? Teparodo geru elgesiu savo darbus su išmintingu romumu. Bet jeigu jūs savo širdyje puoselėjate kartų pavydą ir savanaudiškumą, tuomet nesigirkite ir nemeluokite tiesai. Tai nėra išmintis, nužengusi iš aukštybių, bet žemiška, sielinė ir demoniška. Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten netvarka bei įvairūs pikti darbai. Bet išmintis, kilusi iš aukštybių, pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, švelni, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, bešališka ir neveidmainiška. 
 Pavydas – tai nuodėmė,kuri yra pergyvenama kaip liūdesys,sukeltas noro turėti turtą,sugebėjimus,sėkmę to,kam pavydime. Kad paslėpti savo pavydą nuo savęs ir kitų,pavyduolis apvelka savo nuodėmę teisingumo rūbu ir tvirtina,kad tas,kuriam jis pavydi įgijo savo turtą neteisėtu keliu,gudrumu prasimušė į viršų,o jo sugebėjimai tik tariami,o ne tikri.. Šios nuodėmės pagimdytas liūdesys pasireiškia ir realiais veiksmais. Paslėptas po teisingumo kauke,kurią ką tik paminėjome,pavydas siekia atimti iš savo artimo tą gerą ar tą pranašumą,kuris ir sukėlė šią pražūtingą širdies bei proto būseną.
Šventajame Rašte galima rasti daug pavydo apimtų žmonių ir Viešpats atskleidžia jų gyvenimus  tam,kad mes Jo šviesoje galėtume atpažinti blogį  ir neleisti apsigyventi mūsų širdyje. Viena iš daugelio Biblijos vietų kur matome ką pavydas daro žmogaus širdyje – Jėzaus pateiktas palyginimas apie sūnų palaidūną. Paskaitykime ir pažiūrėkime,ko galime pasimokyti..:
 Lk 15,11-32 Jis kalbėjo toliau: “Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį’. Tėvas padalijo sūnums turtą.  Praėjus kelioms dienoms, jaunesnysis sūnus, pasiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, iššvaistė savo turtą. Kai viską išleido, toje šalyje kilo didelis badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada apsistojo pas vieną tos šalies gyventoją. Tas jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankštimis, kurias ėdė kiaulės, bet ir tų niekas jam neduodavo. Tada susiprotėjęs jis tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’ Jis pakilo ir iškeliavo pas tėvą. Jam dar toli esant, tėvas jį pamatė ir, apimtas gailesčio, pribėgo, puolė ant kaklo ir meiliai pabučiavo. O sūnus jam tarė: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau, nebesu vertas vadintis tavo sūnumi’. Bet tėvas įsakė savo tarnams: ‘Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Valgysim ir linksminsimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado’. Ir jie pradėjo linksmintis. O vyresnysis jo sūnus buvo laukuose. Kai grįždamas prisiartino prie namų, išgirdo muziką ir šokius. Pasišaukęs vieną iš tarnų, jis paklausė, kas čia dedasi.  Tas jam atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas papjovė nupenėtą veršį, nes sulaukė jo sveiko’. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti vidun. Tėvas išėjęs ėmė jį kviesti. O jis atsakė tėvui: ‘Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nedavei nė ožiuko pasilinksminti su draugais.  Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavo turtą su kekšėmis, tu tuojau papjovei jam nupenėtą veršį’. Tėvas atsakė: ‘Sūnau, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo džiaugtis ir linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado!’ ” 
 Pavydas – tai negatyvi žmogaus sielos būsena,kurioje pasireiškia ir tarpsta pražūtingi žmogui jausmai,veiksmai,mintys,žodžiai ir darbai. Tai labai gerai matome vyresniojo sūnaus reakcijoje jam sužinojus apie brolio grįžimą ir tėvo surengtą sutikimą..Šioje nuodėmėje  esantis žmogus kito sėkmę ar pasiekimą vertiną kaip užgaulią neteisybę savo atžvilgiu,kaip grėsmę savo statusui,padėčiai; kaip savo vertės sumenkinimą ar net visišką jo asmenybės nuvertinimą.

Pavydas gali būti sąmoningas ir nesąmoningas.
Nesąmoningas (nesuvoktas) pavydas maskuojasi po „bloga nuotaika“, nepasitenkinimą gyvenimu, susierzinimu, depresija. Būtent nesąmoningas (nesuvoktas) pavydas yra daugelio neurozių priežastis, toks pavydas tampa daugelio asmeninių ir šeimos dramų priežastimi, jis pagimdo daugelį „nemotyvuotų“ žmonių poelgių.
Kadangi pavydas yra smerkiamas ne tik Kristaus Bažnyčioje,bet net ir pasaulyje,žmogus,kuris susivokė savo jausmuose (sąmoningas pavydas) yra priverstas kažkaip su tuo tvarkytis. Čia gali būti du scenarijai. Vienas – tas,kuriame kovoti su šia nuodėme nurodė Viešpats,o kitas – tai pasidavimas nuodėmei:
 Pr 4,1-8 Ir Adomas pažino savo žmoną Ievą, ir ji tapo nėščia. Ji pagimdė Kainą ir tarė: “Įsigijau sūnų Viešpaties pagalba”.Ji dar pagimdė jo brolį Abelį. Abelis buvo avių piemuo, o Kainas-žemdirbys. Kuriam laikui praėjus, Kainas aukojo Viešpačiui iš žemės vaisių. Taip pat ir Abelis aukojo iš savo bandos riebiausių pirmagimių. Viešpats pažvelgė į Abelį ir jo auką, tačiau į Kainą ir jo auką Jis nepažvelgė. Todėl Kainas labai supyko, ir jo veidas paniuro. Viešpats tarė Kainui: “Kodėl tu supykai ir tavo veidas paniuro?  Darydamas gera, argi nebūsi priimtas? O jei gera nedarai, nuodėmė tyko prie durų. Ji traukia tave, tačiau tu turi viešpatauti jai”. Kainas kalbėjo savo broliui Abeliui. Jiems esant laukuose, Kainas užpuolė savo brolį Abelį ir jį užmušė

 Pirmas – paklusnumu Tiesai nuskaidrinęs savo sielą Dievo ir artimo meilei, žmogus susitvarkys su savo pavydu ir šis jausmas taps konstruktyviu,nes kito pasiekimų pripažinimas pasitarnaus geru stimulu jam pačiam siekti ir augti..
Antras variantas – silpnas dvasioje žmogus pasiduos savo nuodėmei ir siekdamas bet kokiais būdais išsivaduoti iš kankinančios jį būsenos ,stengsis pašalinti savo pavydo priežastį. Tokio žmogaus veiksmai gali vesti jį į savi-destrukciją, į savęs graužimą, nes moraliniai stabdžiai neleis agresijai išsilieti į išorę. Tačiau ši  nuodėmė gali pastūmėti žmogų ir į išorėn nukreiptą agresiją,kuri pasireiškia siekiu sunaikinti kankinančių pergyvenimų šaltinį. Šis sunaikinimas gali būti simbolinis (psichologinis), pasireiškiantis priešininko žeminimu, o gali būti fizinis ,pasireiškiantis siekiu fiziškai pašalinti žmogų „iš kelio“. Tai ir intrigos,ir pastangos sužlugdyti ,ir net fizinis susidorojimas - kaip matėme Kaino atveju – žmogžudystė.
Bet kuris iš šitų veiksmų veda į griuvimą ir asmenybės degradaciją.
Pavydas savo šaknyse turi išdidumą kaip priežastį. Išdidus žmogus nori aukščiau kitų iškilti ir nepakenčia jei kažkas yra jam lygus,o juo labiau nepakenčia to,kuris yra labiau sėkmingas ten,kur pavyduolis mato save laimingu turintį būti. Nuolankus žmogus negali pavydėti,nes mato ir pripažįsta savo nevertumą ir todėl kitus vertesniais už save laiko ir todėl neturi savyje jokio apmaudo dėl to,kad kitas labiau malonėmis apdovanotas. Pavydas graužiančia aistra yra tuose žmonėse,kurie save kažkuo svarbiu šiame pasaulyje mato ir taip aukštai apie save svajoja,jog kitus nieku laiko..Ne veltui Raštas mus moko:
 Rom 12,16 Būkite vienminčiai tarpusavyje. Negalvokite apie didelius dalykus, bet sekite nuolankiaisiais. Nebūkite išmintingi savo akyse
 Čia įspėjimu ir pavyzdžiu mums tarnauja Sauliaus ir Dovydo istorija . O kokio apmaudo prisipildė išdidi Sauliaus širdis,kai džiūgaujančios moterys priskyrė Dovydui daugiau šlovės pasiektoje Izraelio kariuomenės pergalėje ,nei jam..
1 Sam 18,6-9 Dovydui nugalėjus filistiną ir visiems grįžtant į namus, moterys iš visų miestų išeidavo sutikti karalių Saulių dainuodamos, šokdamos ir grodamos būgneliais bei cimbolais. Moterys dainuodamos kartojo: “Saulius nukovė tūkstančius, o Dovydas-dešimtis tūkstančių”.Saulius labai supyko, jam nepatiko tokios kalbos. Jis tarė: “Dovydui jos priskyrė dešimtis tūkstančių, o man tik tūkstančius; jam betrūksta tik karalystės”. Nuo tos dienos Saulius ėmė stebėti Dovydą
Nuo to laiko Saulius pradėjo persekioti Dovydą.
Pavydo tikslas – tą,kuriam pavydi matyti nelaimėje, nesėkmėje. Pavydas gimsta tada,kai kitas sėkmę patiria ir baigiasi kai ta sėkmė dingsta. Prisiminkime Juozapo istoriją,kurį pavydėdami broliai pardavė vergijon. Kai tik Juozapas nelaimėje atsidūrė tų žmonių pavydo nebeliko ir jie nelabai sugebėjo suprasti savo veiksmus,jiems patiems tie veiksmai atrodė neadekvatūs tam,ką jie įvardinę buvo kaip priežastį..Iš išdidumo gimsta pavydas,iš pavydo neapykanta,iš neapykantos pyktis,o pyktis baisias pasekmes atneša..
Job 5,2 Kvailį sunaikina pyktis, ir prastuolis žūva dėl pavydo
Pat 27,4 Rūstybė yra žiauri, pyktis nesuvaldomas, bet kas gali atsispirti pavydui? 

Pavydas – kankinantis jausmas ir labai apverktinas yra žmogus jam pasidavęs..Kitos nuodėmingos aistros,nors ir menamą,bet turi savyje kažkokį pasitenkinimą,o pavyduolis nuodėmiauja ir tuo dar ir  pats save kankina. Pažiūrėkime į Amaną. Šis Dievo tautos priešas pats pripažino,kad jam niekas nemiela – nei išskirtinė padėtis valstybėje,nei išskirtinė šlovė,valdžia,turtai: 
Est 5,9-14 Tą dieną Hamanas išėjo linksmas ir gerai nusiteikęs. Bet, pamatęs prie karaliaus vartų sėdintį Mordechają, kuris neatsistojo ir visai nekreipė dėmesio į jį, labai supyko. Tačiau Hamanas susivaldė. Parėjęs namo, jis pasišaukė draugus ir žmoną Zerešą  ir pasakojo jiems apie savo turtų daugybę, apie savo sūnus, apie tai, kaip karalius pagerbė jį ir suteikė pirmenybę tarp visų karaliaus tarnų ir kunigaikščių. Hamanas tęsė: “Ir karalienė Estera nė vieno nepakvietė į vaišes kartu su karaliumi, tik mane; ir rytoj ji vėl pakvietė mane su karaliumi. Tačiau tai manęs nepatenkina, kol matau šitą žydą Mordechają, sėdintį prie karaliaus vartų”. Jo žmona ir draugai jam patarė: “Įsakyk pastatyti penkiasdešimties uolekčių aukščio kartuves ir rytoj kalbėk su karaliumi, kad Mordechajas būtų pakartas. Po to eik linksmas į vaišes kartu su karaliumi”. Patarimas patiko Hamanui, ir kartuvės buvo pastatytos. 
Amanas negalėjo niekuo džiaugtis,kol matė Mordechają šlovėje,kuri jo supratimu,negalėjo niekam kitam, nei jam pačiam priklausyti. Taip pavydus žmogus nuodėmėn grimzta neteisumui pasidavęs ir savyje kamuojasi. Čia matyti galim kokia ši nuodėmė yra bjauri ir apgailėtina..liūdėti dėl to,kad artimas tavo linksmas,apmaudu degti ir graužti save kai broliui sekasi – ar neverta paniekos tokia širdies būsena?  Pamąstykime,kokioje iš tikrųjų yra padėtyje prieš Dievą pavyduolis? Nesunku šią nuodėmę šėtonui pripažinti: juk jam apmaudu ir pikta,kad krikščionys Dievo malone išgelbstimi ir gauna šlovę,kurią jis pats prarado ir yra išmestas amžinon tamson ir pražūtin.
Iš to ką kalbėjome aukščiau akivaizdu,kokia pražūtinga ši dvasios nuodėmė:
·        Pavydas pradžioje buvo pas šėtoną,kuris šiuo nuodėmėje esančiu nuodu pirma mūsų protėvius,o per tai ir mus mirtin ir tamson nugramzdino. Ir pavydas toliau išlieka velnio savybe,nes būtent jam būdinga liūdėti dėl žmonių išgelbėjimo ir džiaugtis žmonių pražūtimi.
·        Demonas nepavydi demonui,o žmogui. Žmogus gi į save panašiam pavydi ,Viešpaties įsakymą mylėti savo artimą kaip pats save peržengdamas. Juk Dievo Žodis mus ko moko?
Rom 12,9-21 Meilė tebūna neveidmainiška. Venkite pikto, laikykitės gero. Švelniai mylėkite vienas kitą broliška meile; pagarbiai vertinkite kitus aukščiau nei save.  Uolumu nebūkite tingūs; būkite liepsnojančios dvasios, tarnaukite Viešpačiui. Džiaukitės viltimi, būkite kantrūs išmėginimuose, nepaliaujamai melskitės. Dalinkitės šventųjų poreikiais, puoselėkite svetingumą.  Laiminkite savo persekiotojus, laiminkite, o ne keikite. Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais. Būkite vienminčiai tarpusavyje. Negalvokite apie didelius dalykus, bet sekite nuolankiaisiais. Nebūkite išmintingi savo akyse.  Niekam neatmokėkite piktu už pikta, rūpinkitės tuo, kas dora visų žmonių akyse.  Kiek įmanoma ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikingai su visais žmonėmis. Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai rūstybei, nes parašyta: “Mano kerštas, Aš atmokėsiu”,-sako Viešpats. Todėl, jei tavo priešininkas alkanas, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Taip darydamas, tu sukrausi žarijas ant jo galvos.  Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu. 
·        Pavydas ir tų nekenčia,iš kurių gerą gauna. Pavyduoliui ir geradarys nemielas,jis ir savo garadarį persekioja. Kas daugiau gero žydams padarė nei Viešpats Jėzus Kristus? Jis jų,žydų,ligonius gydė,apsėstuosius išlaisvino,mirusiuosius prikeldavo,raupsuotuosius apvalė,akliesiems akis,o kurtiems ausis atvėrė ir dar daugybė kitų geradarysčių tautai darė.. Bet pavydas į tai nežiūri. Pavydas atveria savo lūpas tokiame pasitarime:
Jn 11,46-48 Bet kai kurie nuėjo pas fariziejus ir pranešė jiems, ką Jėzus padaręs.  Tada aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė sinedrioną ir svarstė: “Ką darysime? Šitas žmogus daro daug ženklų.  Jei taip Jį paliksime, visi įtikės Jį; ateis romėnai ir užims mūsų vietą bei tautą”. 
Pavydas negerbia ir neturi savyje dėkingumo,bet mokosi kaip užmušti malones teikiantįjį. Gali pavyduolį maitinti,rengti,saugoti,ginti,praturtinti,guosti kaip tik nori – jam tai bus nemalonu. Nes tu sėkmingas,tave visi gerbia,giria,myli. Tai žeidžia jo širdį taip,kad nei tavo gerumas,nei meilė, jos negali išgydyti. Ir tol jam bus negerai,kol nepamatys tavo pažeminimo.
·        Pavydas yra mirtina dvasios liga,kuri žmogui baigiasi liūdnai. Nes ne gana to,kad ši nuodėmė amžinos ugnies pasmerkimo mus vertais daro,bet ir čia,kūne gyvenant,mus kamuotis verčia ir į visokias nelaimes įstumia. Taip Kainas drebėdamas prakeikimu amžinu nuo Viešpaties veido šalin  išvytas buvo. Amanas,pakartas savo paties pastatytose kartuvėse, gėdingai mirė. Pavyduolis,siekdamas kitą pražudyti save pražudo..Bet net jei ir jokio išorinio veiksmo pavydo kamuojamas žmogus ir neįvykdo,jam nuo to ne geriau – jis pats savo gyvenimą apgailėtinu padaro šios nuodėmės širdyje kankinamas.

Prieš šią pražūtingą dvasios negalią turime visomis išgalėmis kovoti:

1.      Išdidumą,iš kurio pavydas kaip iš karčios šaknies auga,reikia su Dievo pagalba į šalį nuo savęs stumti. O be šaknies neliks ir šio nedorybės vaisiaus. Augustinas rašė: „ pavydas yra išdidumo vaikas:numarink gimdytoją ir vaiko nebeliks“
2.      Reikia mokytis mylėti savo artimą – taip pavydas iš širdies išnyks,nes meilėje nėra pavydo: 
  1 Kor 13,4 Meilė kantri ir maloni, meilė nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta
Ir nors pavydas piktojo strėle ir paliestų širdį,bet ji meile pradės priešintis ir save,nors ir ne noromis dėl sužeidimo,raginti ir lenkti maldoje į dėkojimą Dievui už tai,kad brolis ar sesuo malonėje gyvena. Taip mes nuo visokio vidinio blogio pagydomi būsime. Ir kaip sakoma – kylį kyliu išmuša,todėl ir mes turime save  su visa valios jėga versti gerus darbus daryti. Turime elgtis ne taip,kaip nori mūsų pikta širdis,o taip,kaip tikėjimas ir krikščioniška sąžinė liepia.
Mt 11,12 Nuo Jono Krikštytojo dienų iki dabar dangaus karalystė grobiama, ir stiprieji ją jėga ima
Taip pasipriešinkime piktumui ir keršto troškimui,murmėjimui ir piktžodžiavimui bei kitiems kūniškiems pageidimams,ieškodami kantrybės ir visų kitų dorybių visame kame. Tai pradžioje nebus labai jau lengva padaryti,bet vėliau,su Dievo pagalba,tai taps maloniu ir patogiu mūsų teisiai dvasiai ,kurią Dievas mumyse sutvėrė per Kristų,mūsų Viešpatį.
  1. Pratintis mąstyti mintimis,atitinkančiomis tiesos pažinimą,kurį turime Kristuje. Šiuo konkrečiu atveju tai reiškia mąstyti ir tikėti,kad pasaulyje nėra nieko savaime didingo ir verto susižavėjimo,ir kad nėra jokios kitos laimės,išskyrus dangiškąją. O kai tokiame nusistatyme pasiliksime,tai ir pavydas nusilps ir neveiksnus pasidarys. Nes pavydas gimsta matant savo artimo sėkmę,bet kai tampa aišku,kad sėkmė laikina,t.y. garbė,šlovė,turtai ir visa kita – laikina,todėl ir tikrąja laime jų nepavadinsi,tada ir pavydėti nebelieka ko. Jei tai kas žemiška palikęs ieškosi dangiškų dalykų,tai nei garbės,nei pagyrų,nei turtų niekam nepavydėsi,nes nepalyginamai didesnių dalykų trokši. Kunigaikštis ar didikas nepavydi batsiuviui jo garbės,nes turi daug didesnę garbę. Taip ir laikiniems dalykams,tokiems kaip žmogiškos šlovės blizgesys,nepavydi tas,kuris su visu pastovumu ieško tikrų,dangiškų malonių,kurios iš vieno Dievo ateina. Nori nuo šios baisios pavydo nuodėmės laisvas būti? Laikyk nieku tai,kas laikina ir pavydas neturės tavyje jokios vietos.

Būkite palaiminti!

Komentarų nėra: