Evangelija. Gyvenimas praktiškai (12)"..Bet dabar jūs visa tai nusivilkite: rūstybę, nirtulį, nelabumą, pyktį, piktžodžiavimą, nešvarias kalbas nuo savo lūpų"

Mt 5,22 O Aš jums sakau: kas be reikalo pyksta ant savo brolio, turės atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: ‘Pusgalvi’, turės stoti prieš sinedrioną. O kas sako: ‘Beproti’, tas smerktinas į pragaro ugnį. 

 Kol 3,8 Bet dabar jūs visa tai nusivilkite: rūstybę, nirtulį, nelabumą, pyktį, piktžodžiavimą, nešvarias kalbas nuo savo lūpų. 

 Pyktis yra širdies negalios,kuri iš nuoskaudos atsirado, pergyvenimas. Ši negalia ir žodžiu,ir darbu žmogaus gyvenime pasireiškia.

Pyktis yra kankinanti ir žiauri aistra,kurios paslėpti nei vienas žmogus negali. Kitos aistros gana sėkmingai slepiamos gali būti,bet pyktis – ne. Panašiai kaip verdantis puodas iš savęs garą verčia,taip ir širdis, kuri pykčiu verda ,įvairius pykčio ženklus iš jos išeinančius kūno pagalba rodo. Nuo pykčio parausta ir „žaibais svaidosi“ akys," iššoka" venos,susiraukia antakiai,iš pykčio žmonės griežia dantimis ir gniaužia kumščius,kai kuriems pyktis iki tokio lygio kūną kontroliuoti pradeda,jog ir putos iš burnos gali dribti..Pykčio apimtas žmogus nebegalvoja – jis šaukia,rėkia,ašaromis apsipila,piktžodžiauja ir elgiasi taip,jog po to pats dėl to gailisi. Trumpai pasakius,pykčio apimtas žmogus tiek pasikeičia,jog visa savo esybe į apsėstą žmogų panašus tampa.

Jeigu išorėje tokie pasibjaurėtini pykčio ženklai matosi,jeigu kūnas tampa dėl pykčio taip atstumiančiai iškreiptas,tai kas širdyje turi dėtis,kokia smarvė žmogaus sieloje turi būti,kuri tokiu bjauriu būdu išorėje stebima.. Kokia pasibjaurėtina ir iškreipta pykčiu persunkto žmogaus siela yra Dievo akyse,jei net išorė tokio žmogaus, mums,panašų nuodėmės  blogį savy nešiojantiems žmonėms,atrodo nepriimtina ir atstumianti. Žodžiais neįmanoma apsakyti šio apgailėtino ir pasibjaurėtino žmogaus širdies stovio. Ir tai ne tik suaugusiame žmoguje,bet ir vaike ar net kūdikyje matoma gali būti – kaip jis šaukia,rėkia ir viską šalin sviedžia,kol nenurims pyktis. Tame aiškiai matome,kokiais mirtinais nuodais velnias žmogaus širdį pripildė,koks didelis blogis mumyse slypi,kurio net apgailėti deramai nesugebame,nes širdis tokia akla savo nedorybėje. Šitas savo širdies sugedimo suvokimas mus moko nepailstant šauktis ir melstis Dievui,kad taip baisiai sugedusią širdį ištaisytų ir atnaujintų.

Ps 51,10 Dieve, tyrą širdį sutverk manyje ir teisingą dvasią atnaujink. 

Kada širdis bus tyra,tai ir jos vaisiai geri bus – geri žodžiai,darbai ir mintys.

Pyktis pavirsta į pikto troškimą, kerštingumą ir neapykantą, jei ilgai savyje slepiamas ir puoselėjamas yra. Todėl mums įsakyta jį greitai iš savęs lauk išrauti,kad nepavirstų jis į neapykantą ir kad prie vieno blogio kitas neprisidėtų.

Ef 4,26-27 “Rūstaukite ir nenusidėkite”. Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės! Ir neduokite vietos velniui. 

Kaip gaisras,jei jo greitai neužgesinti daug ką sunaikins namuose,taip ir pyktis,jei greitai nebus atpažintas kaip  nuodėmė ir atstumtas nuo savęs,daug blogio pridarys ir taps daugelio nelaimių priežastimi.

Ir pyktis,ir piktas nepasitenkinimas kitu, gimsta iš žmogaus savimeilės. Save mylintis žmogus visur ieško savo naudos,savo šlovės,o kai savo troškimui ir sumanymui mato kliūtį,tada dėl to nuliūsta sutrinka ir pyksta ant to,kuris jam kliudo. Savo piktame pageidime jis stengiasi pakenkti tam,ant kurio pyksta. Tas skirtingais būdais gali būti siekiama padaryti..:

1.      užmušti tą, ant kurio niršta. Taip Kainas,savo pykčio ir nirtulio vejamas,sukilo prieš savo brolį Abelį ir jį nužudė.
2.   siekiu sumušti,atimti sveikatą ir sukelti skausmą,suniokoti turtą ar kitaip pakenkti.

3.    neapykanta ir persekiojimu tų,kurie yra draugiškuose santykiuose su nekenčiamu žmogumi. Nes pykčiu alsuojantis jei negali pačiam žmogui pakenkti, ieško kaip išlieti savo neapykantą tiems,kurie jo nekenčiamąjį myli. Taip šėtonas,Kristaus nekęsdamas puola persekioti Jo mylimus žmones.

Apr 12,12-17 Todėl džiūgaukite, dangūs ir jų gyventojai! Bet vargas gyvenantiems žemėje ir jūrai, nes pas jus numestas velnias, kupinas didelio įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko”.Slibinas, pamatęs, kad yra nutrenktas žemėn, ėmė persekioti moterį, kuri buvo pagimdžiusi berniuką. Bet moteriai buvo duoti du didžiojo erelio sparnai skristi nuo gyvatės į dykumą, į savo vietą, kur bus maitinama per laiką, laikus ir pusę laiko. Gyvatė išliejo iš savo nasrų paskui moterį vandenį lyg upę, kad nuplukdytų ją bangomis.  Bet žemė pagelbėjo moteriai: žemė atvėrė savo žiotis ir sugėrė upę, kurią slibinas buvo paliejęs iš savo nasrų. Ir slibinas įnirto prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir turi Jėzaus Kristaus liudijimą. 

Šia pikta ir Dievo nekenčiančia dvasia seka pykčiui pasidavę žmonės,todėl elgiasi pagal pavyzdį,kurį jiems piktasis rodo ir taip savo neapykantoje velnio valią vykdo.
4.      Piktžodžiavimu ir šmeižtu. Dėl to daugelis nekaltųjų sunkius kaltinimus ir šmeižtą kęsti turi. Tokių pavyzdžių,deja,ne tik pasaulio,bet ir bažnyčių istorijos pilnos. Ir šiandien daugelis savo kailiu šios pasibjaurėtinos nuodėmės atneštus vaisius patiria.

5.      Daugelis turi tokią pykčio apakintą širdį,jog kai pavyksta kitam pakenkti,tuo dar ir giriasi. Didelė beprotybė yra girtis tuo,dėl ko reikėtų raudoti! Savo artimui blogį atnešė, peržengė amžiną ir šventą Dievo Įsakymą,Visagalį Teisėją – Dievą užrūstino,save patį į pasmerktųjų tarpą įrašė ir taip amžinoms kančioms pasmerkė – ir šiuo nedorybės darbu giriasi ! Taip pyktis aptemdo žmogaus širdies akis ir jis savo pražūties net nemato. Toks du kart nusideda – pirmą kart tuo,kad nuodėmę,apie kurią kalbėjome, daro,o antrą kart nusideda tuo girdamasis – „štai taip jam ir reikia ,tegul kitą kart žino su kuo reikalą turi.“. Taip..tavo artimas žino,su kuo reikalą turi,žino ir tavo pykčio nelabumą,kuris jam pakenkė.. Bet ar žinai tu pats save? Kas tu ir kokiame stovyje esi? Kad sau daugiau nei savo artimui pakenkei- ar žinai? Tu jo kūnui bloga padarei,o savo sielą pražudei – ar pagalvojai? Dėl  tavo apkalbų jo žmonės vengia, gal juo bjaurisi ir jį smerkia, bet dėl tokio darbo  tavimi Dievas bjaurisi, ir Jis tave smerkia. Jei tu dėl savo pykčio artimui laikiną gėdą užtraukei,tai Dievas tau amžinu pasmerkimu ir amžina gėda atmokės..

Ps 52,1-9 Ko giries nedorybe, galiūne? Dievo gerumas pasilieka nuolat.  Tavo liežuvis planuoja pražūtį kaip aštrus peilis, tu klastadary!  Tu mėgsti pikta labiau kaip gera, tau mieliau meluoti negu teisybę kalbėti.  Tu mėgsti pražūtingas kalbas, klastingas liežuvi!  Todėl sunaikins tave Dievas amžiams; parblokš ir išmes iš palapinės, su šaknimis išraus iš gyvųjų žemės. Teisieji tai matys ir bijosis, jie juoksis iš jo:“Štai žmogus, kuris Dievo nepadarė savo stiprybe, bet, pasitikėdamas turtais, įsidrąsino daryti nedorybes”. Aš esu kaip žaliuojąs alyvmedis Dievo namuose, pasitikiu Dievo gailestingumu per amžių amžius. Tave girsiu per amžius, nes Tu tai padarei; skelbsiu Tavo brangų vardą šventiesiems. 

Todėl jei žmogus pykčiui pasidavęs su žmonėmis kovoja,tai jis sau daugiau žalos padaro nei tam,prieš kurį sukyla. Kai kurie taip stipriai būna šios nuodėmės užvaldomi,kad pasiruošę save pražudyti ir taip numirti greičiau,nei keršto atsisakyti. Iš tokio žmogaus gali išgirst – „aš pats negyvensiu,bet jam galą padarysiu!“ Vargšas apakintas tvarinys..

Ir mes,krikščionys,turime savyje susivokti – ar nekovojame prieš savo brolius,ar nesistengiame pakenkti tam,už kurį mirė Kristus?

Dabar nekalbame apie tai,jog turime stovėti Tiesoje ir už ją kovoti prieš erezijas nešančius netikrus brolius. Tie netikri krikščionys,antikristai, savo melagysčių išviešinimą bando vaizduoti kaip kovą prieš brolius ir bando Tiesą mylinčius už šią meilę Viešpačiui  kaltinti. Ne apie tai kalbame, lai Viešpats suteikia mums išminties šiuos dalykus suprasti.

Bet jei kovojame prieš žmones savo pykčio vedini ir taip siekiame juos pačius pražudyti bei jiems visaip pakenkti – mes pasirodome esantys vienos minties su tuo,kuris siekia visų žmonių,o ypač Viešpaties liudijimo besilaikančių,pražūties. Ir tokioje kovoje esame  blogesni už demoną,nes demonas prieš demoną nekovoja,bet jie visi drauge į karą prieš Viešpaties Kristų ir Jo vaikus telkiasi,o mes prieš sau panašų sukylame,prieš tą,kuris Kristų Viešpačiu esant tiki,taip kaip ir tu ar aš..ir sau artimo pražūties ieškome savo pyktyje šaukdami – „kad ir kas būtų,bet jam taip lengvai šitai nepraeis!” Ir iš tiesų,pats mirsi,jei taip pyksti,bet savo artimui nedaug te pakenksi ypač jei jis Viešpaties sparnų pavėsyje gyvena ir Jo malone yra gyvenimą Kristuje gavęs. Pyktis apakina ir pražudo žmones. Jei nori daugiau apie pražūtį sužinoti – ištiesk ranką į degančią ugnį ir iš dalies sužinosi,kas tai yra – pražūtis,kurios sau linki pykčiui pasidavęs. Jei šios mažos ugnies neiškenti,kaip iškęsi amžinąją ugnį,kuri degina,bet nešviečia, dega,bet nesuryja joje esančio, kankina,bet nesunaikina? Šia amžina ugnimi piktieji bus išorėje ir viduje deginami ir kankinsis be pabaigos per amžių amžius. Bet nirtulio apakintas nemato šito.. Piktybė - tai velnio esybė,ir ji žmones užvaldžiusi taip juos apakina,jog jie nieko nebe suvokia. Negali būti didesnės beprotybės kaip savo artimo pražūties ieškoti.

Daugelis pykčiui pasidavusių žmonių laikosi formalių maldų,pasninkų, susirinkimo lankymo,piniginių aukų,šventes švenčia..Kai kurie net mėsos nevalgo,nors savo artimą pasiruošę kaip auką ant savo egoizmo aukuro atnešti ir paaukoti. Jie susilaiko nuo maisto pasninko metu,bet nuo savo pykčio susilaikyti nenori. Štai koks baisus ir pavojingas dalykas yra pyktis žmogui. Pyktis yra šėtono esybės dalis,o jis ,Dievo prakeiktas,  pražūtin eina ,ir mus siekia paskui save į ugnies ežerą nutempti ,Dievo rūstybę mums,jo neapykantai pasidavusiems žmonėms,užtraukdamas.

Ps 7,14-16 Jis pradėjo neteisybę, pastojo piktais sumanymais, pagimdė melą. Jis padarė ir iškasė duobę, bet pats įgarmėjo į skylę, kurią paruošė.  Ant jo galvos sugrįš jo pikti sumanymai, jo smurtas kris jam ant viršugalvio. 

Kaip išvengti žmonių pykčio?

Kadangi piktuose žmonėse pyktis yra širdyje pasėtas ir ten slypi,ir įvairias klastas jie rezga prieš tą,į kurį pyktis nukreiptas yra,tai vienu,tai kitu,tai trečiu būdu pakenkti siekdami,tai apsisaugoti ir išvengti tokio pykčio įkvėptų priešiškų darbų,žodžių ir žmonių emocijų mums patiems neįmanoma. Dievo žmogui lieka vienintelis kelias – tai malda, visokeriopa kantrybė pasitikėjime visagaliu Dievu laukti Jo teisybės,teismo To, prieš Kurį nieko nėra paslėpta ir Kuris atlygins kiekvienam pagal jo darbus..

Kun 19,18 Nekeršykite ir atleiskite savo artimui. Mylėkite savo artimą kaip patys save. Aš esu Viešpats. 

Rom 12,19 Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai rūstybei, nes parašyta: “Mano kerštas, Aš atmokėsiu”,-sako Viešpats. 

Jei pasidavėme pykčiui,bet savyje turime tikėjimą Dievu,turime atstumti nuo savęs šį žudantį mus širdies nelabumą ir savo artimui atleisti meldžiant,kad Viešpats apvalytų širdį nuo nuoskaudos ir taip išgydytų šią negalią.Niekas taip greitai nepražudo žmogaus kaip tai padaro pyktis. Kokius vaisius savo gyvenime beturėtų žmogus,kiek bebūtų apvalytas nuo savo senųjų nuodėmių  – viską vienu mostu gali nubraukti pyktis.

Pabaigai noriu atversti dar keletą Šventojo Rašto tekstų, kurie,tikiu,padės mums dar giliau suprasti tai,ką iš Viešpaties malonės kalbėjome:

Mt 5,44 O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus, 

Lk 6,28 Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo skriaudėjus. 

Rom 12,14 Laiminkite savo persekiotojus, laiminkite, o ne keikite. 

1 Pt 3,9 Neatsilyginkite piktu už pikta ar keiksmu už keiksmą, bet, priešingai, laiminkite, žinodami, kad ir patys esate pašaukti paveldėti palaiminimo. 

Žmogus nekenčia to,kuriam daro bloga. Padaryk kažkam negerą darbą ir tu pradėsi jo nemėgti – tai įrodyta ir patikrinta praktikoje tiesa. Todėl Viešpats mums įsakė nutraukti šios pražūtingos aistros veikimą mumyse darant gerą savo artimui ir ypač tiems,kurie ant mūsų pyksta be priežasties ar net nekenčia mūsų:

Mt 5,44-48 O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus, kad būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris danguje; Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.  Jei mylite tuos, kurie jus myli, kokį gi atlygį turite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?  Ir jeigu sveikinate tik savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir muitininkai?  Taigi būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, yra tobulas”. 

Lk 6,27 “Bet jums, kurie klausotės, sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. 

Lk 6,35 Bet mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų atlygis bus didelis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai; nes Jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems. 

Taip elgdamiesi, būkite palaiminti!