Evangelija. Gyvenimas praktiškai (31) "..kas yra žmogus, kad jį atsimeni, ir kas žmogaus sūnus, kad jį aplankai?"

Mes visi,gyvendami šiame pasaulyje, susiduriame su žmogaus vertės klausimu. Visuomenėje vieni žmonės vertinami labiau už kitus – tokių žmonių draugystės trokštama,jų dėmesiu didžiuojamasi, jais žavimasi ir jų bijoma. Prie tokių žmonių galime priskirti šio pasaulio galinguosius ir turtinguosius. O yra žmonės,kurie didžiajai daliai visuomenės aplamai neturi jokios vertės – tai taip vadinami asocialūs asmenys.. Bet ar mes,kaip krikščionys,turime turėti žavėtis tuo,kuo žavisi pasaulis ir niekinti tai,ką jis niekina? Tikiu,jog ne,bet atsigręžkime į save - juk taip dažnai mes save ir kitus vertiname pagal pasaulio standartus. Pažvelkime į Dievo Žodžio dėl to baramą Bažnyčią:

Jok 2,1-9 Mano broliai, turėkite mūsų Jėzaus Kristaus, šlovės Viešpaties, tikėjimą, neatsižvelgdami į asmenis. Štai į jūsų susirinkimą ateina žmogus su auksiniu žiedu, puikiais drabužiais, taip pat įžengia beturtis apskurusiu apdaru. Jūs žiūrite į tą, kuris puikiai apsirengęs, ir sakote: “Atsisėsk čia į gerą vietą”, o beturčiui tariate: “Stovėk ten”, arba: “Sėskis prie mano kojų”.Argi jūs nesate šališki, argi netampate piktais sumetimais besivadovaujantys teisėjai? Paklausykite, mano mylimieji broliai: ar Dievas neišsirinko pasaulio vargšų, kad jie būtų turtingi tikėjimu ir paveldėtų karalystę, pažadėtą Jį mylintiems? O jūs paniekinote beturtį! Argi ne turtuoliai jus spaudžia, ar ne jie tampo jus po teismus? Ar ne jie niekina tą kilnų vardą, kuriuo jūs vadinatės? Jeigu tik įvykdote karališkąjį įstatymą, kaip sako Raštas: “Mylėk savo artimą kaip save patį”, jūs gerai darote; bet, jeigu atsižvelgiate į asmenis, darote nuodėmę ir esate įstatymo kaltinami kaip nusižengėliai.

Jie vertino žmones taip,kaip vertina šis pasaulis..Tame slypi didelis pavojus patiems,taip žmogaus vertę nustatantiems krikščionims. O pavojus štai kame – pagal pasaulio standartus jie nustato ir savo vertę. Kas vyksta tada? Tada žmogus matuoja save su tuo vertės standartu,kurį priėmė. Ir jei jis to standarto nepasiekia – kamuojasi įvairiose depresijose,pavyde,piktume,jaučiasi nelaimingas ir nuskriaustas. Pasaulis kartoja šitą žinią be perstojo – „jei tu neturi pinigų esi nevykėlis. Jei nesugebi sukelti geismo visiems,kurie tave mato,t.y. neesi seksualus – esi nevykėlis. Jei neesi kuo nors pranašesnis už kitus – esi nevykėlis“. Jau ne vienas krikščionis nuklydo nuo tikėjimo siekdamas savo gyvenimą padaryti vertingu pagal šio pasaulio aukštinamus pavyzdžius.

1 Tim 6,9-10 Kas trokšta praturtėti, pakliūva į pagundymą ir į pinkles bei į daugelį kvailų ir kenksmingų geidulių, kurie paskandina žmones sugedime ir pražūtyje. Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jų geisdami, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko aibe skausmų.

1 Tim 6,20-21 O Timotiejau, saugok tai, kas tau patikėta, vengdamas netinkamo tuščiažodžiavimo ir tariamojo pažinimo prieštaravimų, nes kai kurie, jam atsidavę, nuklydo nuo tikėjimo...<..>..

Bet mes, kaip krikščionys, turime turėti visiškai kitus vertės kriterijus. Apie tai Paulius kalba Korinto bažnyčiai,kurie daugiau ar mažiau pasiekę tai,kuo didžiuojasi pasaulis ir patys pradėjo didžiuotis prieš brolius, vertindami juos pagal šio iškrypusio pasaulio standartus:

1 Kor 4,7-16 Kas gi tave išskiria iš kitų? Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs? O jei esi gavęs, tai ko didžiuojies, lyg nebūtum gavęs? Jūs jau esate sotūs, jau turtingi, jau pradėjote be mūsų karaliauti! O, kad jūs iš tikrųjų karaliautumėte, kad ir mes galėtume kartu karaliauti! Man atrodo, kad Dievas mums, apaštalams, paskyrė paskutiniąją vietą, tarsi mirčiai pasmerktiems. Mes tapome reginys pasauliui, angelams ir žmonėms. Mes kvaili dėl Kristaus, o jūs išmintingi Kristuje. Mes silpni, o jūs stiprūs; jūs gerbiami, o mes niekinami.  Iki šios valandos alkstame ir trokštame, esame nuogi ir mušami, be pastogės ir vargstame, darbuodamiesi savo rankomis. Keikiami-laiminame, persekiojami-kenčiame, piktžodžiaujami-maloniai atsakome. Iki šiol esame laikomi pasaulio sąšlavomis, visų atmatomis. Tai rašau, ne norėdamas jus gėdinti, bet įspėdamas kaip mylimus vaikus. Nors turėtumėte tūkstančius auklėtojų Kristuje, bet neturėsite daug tėvų, nes Evangelija aš pagimdžiau jus Kristuje Jėzuje. Todėl raginu jus: būkite mano sekėjai!

Taigi,kame yra mūsų vertė? Ar turtuose? Ar pasaulio pagarboje? Ar valdžioje ,kuri leistų nesiskaityti su kitais žmonėmis ir įtvirtinti savo valią,savo norus,savo nuomonę,savo sprendimus? Ar jėgoje,kurios dėka keltumėme baimę aplinkiniams ir jaustume savo pranašumą prieš silpnesnį?

Manau,visi sutiksime,kad mūsų Viešpats Jėzus ir Jo gyvenimas čia,tarp žmonių, yra vertas didžiausios pagarbos ir susižavėjimo. Tačiau tiems,kurie viską vertino taip,kaip mato šis pasaulis,viskas kitaip atrodė:

Iz 53,2-4 Jis išaugs Jo akivaizdoje kaip gležnas augalas, kaip šaknis iš sausos žemės. Neturi jis nei išvaizdos, nei patrauklumo, kai žiūrime į jį, nėra jokio grožio, kuris mus prie jo trauktų. Jis paniekintas ir žmonių atmestas, skausmų vyras, negalią pažinęs; mes slėpėme nuo jo savo veidus, jis buvo paniekintas, ir mes jį nieku laikėme. Tikrai jis nešė mūsų negalias ir sau pasiėmė mūsų skausmus. O mes laikėme jį nubaustu, Dievo ištiktu ir pažemintu.

Pažvelkime į krikščionio vertę,kas ją sudaro ir kame ji yra.

Pažvelkime,kuo gi iš tikrųjų yra vertingas mūsų gyvenimas ir kame slypi mūsų pačių vertė,jei tik esame tais,kuo vadinamės – krikščionimis:

1.      tame,kad Dievas yra mūsų Tėvas.

Mes meldžiamės – Mt 6,9 Tėve mūsų,Kuris esi danguje..<..>.., nes esame tapę Dievo vaikais per tikėjimą Jėzumi Kristumi Gal 3,26 Juk jūs visi esate Dievo sūnūs per tikėjimą Jėzumi Kristumi. Pasaulis laiko didingu dalyku būti kokio nors žemiško valdovo sūnumi. Tai kiek nepalyginamai didesnė garbė būti Visagalio žemės ir dangaus karaliaus vaiku,būti vaiku begalinio Dievo - neturinčio nei dienų pradžios nei pabaigos,to,Kuris yra nemirtingas,visagalis,karalių Karalius ir viešpačių Viešpats. Ir nepaisant visos mums net nesuvokiamos Dievo didybės, Šventasis Raštas mums liudija štai ką: 1 Jn 3,1 Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai-ir esame!

2.      tikri krikščionys yra Kristaus broliais ir draugais vadinami.

Heb 2,11-12 Juk šventintojas ir šventinamieji-visi kyla iš vieno. Todėl Jis nesigėdija juos vadinti broliais, sakydamas: “Aš paskelbsiu Tavo vardą savo broliams, vidury susirinkimo Tave šlovinsiu giesme”.

Mt 28,10 Jėzus joms tarė: “Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys”.

Jn 20,17 Jėzus jai tarė: “Neliesk manęs! Aš dar neįžengiau pas savo Tėvą. Eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: ‘Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą’ ”.

Jn 15,14-15 Jūs esate mano draugai, jei darote, ką jums įsakau. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus Aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką iš savo Tėvo girdėjau.

Tik pamąstykite,kokia garbė skirta krikščioniui – jis dangaus ir žemės Viešpaties yra pašauktas broliu ir draugu būti.

3.      jie,tikrieji krikščionys,turi bendravimą su Dievu Tėvu ir su Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi:

1 Jn 1,3 Ką matėme ir girdėjome, mes skelbiame jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi.

1 Kor 1,9 Ištikimas yra Dievas, kuris jus pašaukė į savo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, bendravimą.

4.      krikščionys yra Kristaus kūno nariai:

Ef 5,30 Mes gi esame Jo kūno nariai, iš Jo kūno ir kaulų.

1 Kor 6,15 Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai?

1 Kor 12,27 Jūs esate Kristaus kūnas, o pavieniui-nariai.

5.      tikintieji yra tapę Dievo buveine dvasioje:

Jn 14,23 Jėzus jam atsakė: “Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.

1 Kor 3,16 Ar nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir Dievo Dvasia gyvena jumyse?

1 Kor 6,19 Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau?

2 Kor 6,16 Ir kaip suderinti Dievo šventyklą su stabais? Juk jūs esate gyvojo Dievo šventykla, kaip Dievas yra pasakęs: “Aš gyvensiu juose ir vaikščiosiu tarp jų; būsiu jų Dievas, ir jie bus manoji tauta”.

2 Kor 13,5 Patikrinkite patys save, ar esate tikėjime. Ištirkite save! Ar nepažįstate savęs ir nežinote, kad jumyse yra Jėzus Kristus, jeigu tik nesate atmestini?

Kol 1,27 Jiems Dievas panorėjo atskleisti, kokie šios paslapties šlovės turtai skirti pagonims, būtent Kristus jumyse-šlovės viltis.

Būti Dievo Dvasios buveine reiškia ne ką kitą, kaip Dievo karalystę savo širdyje turėti:

Lk 17,20-21 Fariziejų paklaustas, kada ateis Dievo karalystė, Jėzus atsakė: “Dievo karalystė neateina regimai. Niekas nepasakys: ‘Žiūrėk, ji čia’, arba: ‘Žiūrėk, ji ten!’ Nes štai Dievo karalystė yra tarp jūsų”.

6.      krikščionys yra Viešpaties kūno ir kraujo dalininkai per Viešpaties vakarienę tapę ir šiuo dvasiniu valgiu ir gėrimu savo sielas stiprina. Kokia didybė tame slypi suvokti galima,jei svarstant savo širdimi siekt suprast kas yra Tas,kurio kūno ir kraujo dalininkai tampame.

7.      krikščionys maldoje bendrauja su Dievu.

Žmonės didele garbe sau laiko pakalbėti su šio pasaulio galingaisiais – prezidentais,milijardieriais. Kaip didesnė garbė tam,su kuriuo visagalis Dievas bendrauti imasi.

Ps 5,3 Rytą Tu girdi mano balsą, Viešpatie, rytą kreipiuosi į Tave ir laukiu.

Ps 10,17 Nuolankiųjų troškimą Tu girdi, sustiprini jų širdis, atkreipi savo ausį,

Ps 34,15 Viešpaties akys žvelgia į teisiuosius ir Jo ausys girdi jų šauksmą.

1 Pt 3,12 Viešpaties žvilgsnis lydi teisiuosius, ir Jo ausys girdi jų maldas, bet Viešpaties veidas-prieš darančius pikta”.

1 Jn 5,14-15 Ir štai kokį pasitikėjimą mes turime Juo: jei ko tik prašome pagal Jo valią, Jis girdi mus. O jeigu žinome, kad Jis girdi mus, ko tik prašome, tai ir žinome, kad turime tai, ko Jo prašėme.

8.      Dievas įsakė angelams tarnauti tiems,kurie pašaukti paveldėti išgelbėjimą:

Heb 1,13-14 O kuriam iš angelų Jis yra kada sakęs: “Sėskis mano dešinėje, kol Aš patiesiu Tavo priešus, kaip pakojį po Tavo kojomis”? Argi jie visi nėra tarnaujančios dvasios, išsiųstos tarnauti tiems, kurie paveldės išgelbėjimą?

Ps 34,7 Viešpaties angelas stovyklauja aplink tuos, kurie Jo bijo, ir išgelbsti juos.

Štai kame yra mūsų garbė ir vertingumas matomi. Tai mūsų turtas,mūsų šlovė ir mūsų lobis,kurio niekas iš žmonių dabartiniu laiku nesugeba deramai įvertinti. Ir šią garbę mes savyje nešiojame. Pasakykite,prašau,kokie šio pasaulio turtai,kokia šio pasaulio šlovė gali susilyginti su šiuo gyvenimo Kristuje pranašumu. Šio pasaulio šlovė prieš Dievo teikiamą šlovę yra kaip purvas prieš auksą,kaip pūliai prieš kvapius tepalus,kaip niekai prieš tikrą gėrį.

Todėl mums,tiems,kurie Jo vardu vadinami esam,privalu ieškoti tikrųjų šlovės turtų ir savo vertę matyti tame,kaip ir kame  Dievas mus vertina,o ne tame,kuo galime išsiskirti iš kitų ir prieš kitus didžiuotis. Jei tik nukreipti žvilgsnį nuo šių dalykų,galime apsigauti :

Ps 73 Tikrai geras yra Dievas Izraeliui, tiems, kurių širdis tyra.Bet mano kojos vos nepasviro, vos nepaslydo mano žingsniai. Aš pavydėjau kvailiams, matydamas nedorėlių pasisekimą. Jie nepatiria kentėjimų mirdami, yra kupini jėgų. Jie nevargsta kaip kiti žmonės, jų nepaliečia bėdos. Išdidumu ir smurtu jie rengiasi lyg drabužiu. Iš riebaus kūno žiūri jų akys, jie turi daugiau, negu geidžia širdis. Jie sugedę ir kalba piktai, iš aukšto grasina smurtu. Jų burnos dangui grūmoja, o liežuviai vaikštinėja po žemę. Todėl Jo tauta pritaria jiems ir jų mokslą lyg vandenį geria. Jie sako: “Kaip Dievas gali žinoti? Argi Aukščiausiajame yra pažinimas?” Štai tokie yra bedieviai, kurie klesti pasaulyje ir turtėja. Ar veltui saugojau tyrą širdį ir nekaltume ploviau rankas? Aš gi buvau spaudžiamas visą dieną ir plakamas kas rytą. Jei būčiau galvojęs kalbėti kaip jie, būčiau nusikaltęs Tavo vaikų kartai. Aš galvojau, norėdamas tai suprasti, bet nepajėgiau, kol įėjau į Dievo šventyklą ir pamačiau jų galą. Tikrai Tu pastatei juos labai slidžioje vietoje. Tu nustūmei juos į pražūtį. Jie per akimirksnį sukniubo, pranyko ir žuvo nuo išgąsčio. Kaip sapną prabundant, taip, Viešpatie, Tu pakilęs paniekinsi jų įsivaizdavimus. Kai mano širdis buvo apkartus ir inkstus varstė diegliai, aš buvau kvailas ir neišmanantis-lyg gyvulys Tavo akivaizdoje. Tačiau aš nuolat esu su Tavimi, Tu laikai nutvėręs mano dešinę ranką. Tu vesi mane savo patarimu ir galiausiai paimsi į šlovę. Ką aš turiu danguje? Ir žemėje aš trokštu tik Tavęs. Kai kūnas ir širdis sunyksta, Dievas yra mano širdies stiprybė ir mano dalis per amžius. Tikrai, kas toli nuo Tavęs, pražus, Tu sunaikini visus, kurie Tave palieka. Man gera artėti prie Dievo. Viešpačiu Dievu aš pasitikiu, kad pasakočiau apie visus Tavo darbus.

Kad širdimi neklaidžioti,mums reikia sekančių dalykų:

• Mąstyti ir svarstyti savo širdyse apie šią Dievo Sūnaus mums apreikštą Dievo malonę,kuria Jis mus, sėdinčius akloje tamsoje, piktojo pavergtus ir nuodėmių vedžiojamus pašaukė į nuostabią Savo šviesą ir perkėlė iš tamsos į Savo mylimo Sūnaus karalystę.
• Stengtis suprasti kiek esame skolingi Dievui ir savo širdyje išlaikyti dėkingumą už viską,ką Jis teikia.
• Saugotis bet kokios nuodėmės, nes (1 Tes 4,7) Dievas nepašaukė mūsų nedorybei, bet šventumui.
• Uoliai stengtis paklusti Jam viskame,ką tik iš Jo esame išgirdę.
• Stengtis širdimi pamatyti tą vertės skirtumą tarp pražūties pasaulyje ir tikro gyvenimo Kristuje. Pamatyti,kaip smerktinai ir beprotiškai elgiasi tie krikščionys, kurie šioje žemėje ieško šlovės,ieško garbės iš žmonių,siekia įgyti valdžią kitiems,laukia iš žmonių susižavėjimo ir liaupsinimo. Tuo jie parodo,kad neturi savyje supratimo apie tą visiems krikščionims bendrą vertę,kuri su šio pasaulio tuščia savigarba tiek suderinama,kiek suderinami tarpusavyje vanduo ir ugnis. Nevertindami šios didžios savo vertės,jie nesirūpina ja,bet paniekinę Dievo teikiamą jiems garbę,nusisuka į tariamą garbingumą,kuris tuoj pat išnyksta:

Ps 49,7-20  Nė vienas žmogus negalės išpirkti savo brolio nė Dievui duoti išpirką už jį. Didelė kaina už sielos išpirkimą-tiek niekad neturėsi, kad galėtum amžinai gyventi ir nematytum sugedimo. Matysi, kaip išminčiai miršta, kvailiai ir paikieji žūna, palikdami turtus kitiems. Jie nori, kad jų namai pasiliktų per amžius, jų buveinės kartų kartoms, savo vardais jie pavadina žemes. Net ir garbingas žmogus neišlieka: jis panašus į galviją, kuris pražūna. Toks yra kvailai pasitikinčiųjų likimas ir galas jų pasekėjų, kurie pritaria jiems. Mirtis juos ganys kaip avis. Josios buveinei jie skirti ir į ją nužengs. Jų kūnas sunyks, pavidalas sudūlės; mirusiųjų buveinė bus jų namai. Tačiau Dievas iš kapo išpirks mano sielą, Jis priims mane. Nesijaudink, jei kas praturtėja ir jo namų garbė padidėja. Juk mirdamas jis to nepasiims, garbė nepalydės jo. Nors gyvendamas jis tarsis esąs laimingas, kiti jį dėl sėkmės girs, tačiau jis nužengs pas savo tėvų kartą ir šviesos neregės per amžius. Žmogus, kuris yra gerbiamas, bet neturi supratimo, yra panašus į galviją, kuris pražus.

Kaip raudos tie,kurie šiame pasaulyje laikomi šlovingais,bet savo esybe tėra vargšai nusidėjėliai ir savo geismų vergai,kai pamatys Dievo vaikus į šlovę paimamus,o patys turės eiti į amžino pasmerkimo,gėdos ir kančių vietą.

·        Jeigu kas dėl apsileidimo ir širdies kietumo šios aukščiausios žmogui krikščioniškos garbės neteko,tam žmogui reikia dėti visas pastangas,kad grįžti atgal,pas mylintį Tėvą. Ir daryti tai reikia dabar,kol laikas nesibaigė,nes tada visos maldos,ašaros ir prašymai bus beprasmiai.

Žinome,kad mūsų kūnas baisisi neturtu,nešlove,patyčiomis ir kitokiomis bėdomis,kurios krikščionims nutinka šiame pasaulyje. Ir todėl daugelis nutolsta nuo tikrosios krikščionybės. Tokie nori ir šiame pasaulyje,ir būsimajame amžiuje karaliauti drauge su Kristumi..deja,šito negali būti ir niekada nebus,kaip jie sau bepataikautų. Jei norime su Kristumi būti,mums yra privalu kūniškų geismų atsižadėti,jei norime tikrai būti krikščionimis. 

Būkite palaiminti!