Evangelija. Gyvenimas praktiškai (32) "Ieškokite Viešpaties ir Jo jėgos. Ieškokite nuolat Jo veido."

Siekti Dievo artumo.

Heb 10,19-22 Taigi, broliai, galėdami drąsiai įeiti į Švenčiausiąją dėl Jėzaus kraujo nauju ir gyvu keliu, kurį Jis atvėrė mums per uždangą, tai yra savąjį kūną, ir turėdami didį Kunigą Dievo namams, artinkimės su tyra širdimi ir giliu, užtikrintu tikėjimu, apšlakstymu apvalę širdis nuo nešvarios sąžinės ir nuplovę kūną švariu vandeniu!

1. artinkimės su tyra širdimi:

2 Kor 6,14-18 Nevilkite svetimo jungo su netikinčiais. Kas gi bendro tarp teisumo ir nusikaltimo? Ir kas bendro tarp šviesos ir tamsos?  Kaipgi galima gretinti Kristų su Beliaru? Arba kokia dalis tikinčio su netikinčiu? Ir kaip suderinti Dievo šventyklą su stabais? Juk jūs esate gyvojo Dievo šventykla, kaip Dievas yra pasakęs: “Aš gyvensiu juose ir vaikščiosiu tarp jų; būsiu jų Dievas, ir jie bus manoji tauta”. Todėl: “Išeikite iš jų ir atsiskirkite,-sako Viešpats,-ir nelieskite to, kas netyra, ir Aš jus priimsiu ir būsiu jums Tėvas, o jūs būsite mano sūnūs ir dukterys,-sako visagalis Viešpats”.

2. artinkimės su giliu ir užtikrintu tikėjimu:

Rom 5,1-5 Taigi, išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir džiaugiamės Dievo šlovės viltimi.Ir ne vien tuo. Mes taip pat džiaugiamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas ugdo ištvermę, ištvermė-patirtį, patirtis-viltį. O viltis neapvilia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota.

Kaip veikia tikėjimas mumyse,ką jis daro,jog jo pagalba galime pasiekti Dievo malonę ir Jo artumą?

Parašyta,jog tie,kurie artinasi prie Dievo, privalo tikėti:

Heb 11,6 O be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad uoliai Jo ieškantiems atsilygina.

·               Tikėjimas link savęs traukia ir savinasi visus Dievo palaiminimus,kurie šiaip jau visiems žmonėms bendrai yra skirti.

Mt 5,45 ..<..>.. Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.

Tačiau tikėjimas savinasi šias malones kaip asmenines,kaip tas,kurias Viešpats jam iš Savo meilės teikia:

Jer 14,22 Ar pagonių tuštybės gali duoti lietaus, ar dangūs patys siunčia lietų? Ar ne Tu, Viešpatie, mūsų Dieve? Mes laukiame Tavęs, nes Tu visa padarei!

Ir pats Viešpats patvirtina,jog toks požiūris yra teisingas:

Jl 2,23 Siono vaikai, džiaukitės Viešpačiu, savo Dievu. Jis ištikimai duodavo jums ankstyvą lietų ir Jis siųs jums lietų, ankstyvąjį ir vėlyvąjį lietų, kaip ir anksčiau.

Tas pats ir vyksta ir su išgelbėjimu. Dievo Sūnus pamilo visą pasaulį ir už visą pasaulį atidavė Save.  Tai labai gerai matoma apaštalo Pauliaus laiškuose - Paulius šią meilę ir malonę tikėjimu sau priskiria. Todėl ir kiekvienas,kuris turi tikrą tikėjimą širdyje, turi drauge su Pauliumi siekti tikrumo šiame išpažinime:

Gal 2,20 Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.

Tas pat matoma visame Šventame Rašte,matoma mūsų giesmėse,kurias giedame pamaldų metu – Dievo tikėjimą gavęs žmogus sau savinasi Kristaus meilę,išpirkimą ir visas Dievo malones už jas dėkodamas kaip už asmenines geradarystes,kas per tikėjimą tampa tiesa. Iš čia nuoširdžiai tikinčiojo širdyje gimsta meilė Dievui,dėkingumas,troškimas pašlovinti Jį..tokiu būdu tikėjimas tampa daugelio gerų darbų priežastimi.

·                           Gelbstintis tikėjimas drąsiai išpažįsta tai,kuo tiki. Išpažįsta ten,kur priklauso ir ten,kur reikia, išpažįsta taip,kaip moko mus Dievo Žodis:

Rom 10,10 Nes širdimi tikima, ir taip įgyjamas teisumas, o lūpomis išpažįstama, ir taip įgyjamas išgelbėjimas.

Ir čia Dievo Žodis liudija mums tai:

2 Kor 4,13 Turėdami tą pačią tikėjimo dvasią, apie kurią parašyta: “Aš įtikėjau, todėl prakalbėjau”, mes irgi tikime ir todėl kalbame,..<..>..

Tokiu būdu mes tampame Dievo malonės bendradarbiai,liudydami tiesą tada,kada to reikia – ar drąsiai stovėdami prieš Dievo tiesos priešininkus,ar prieš tuos,kurie laukia Viešpaties išgelbėjimo. Iš čia kyla uolumas dėl Viešpaties ir ypač ten,kur to reikalauja Jo vardo šlovė. Tačiau dėl to kyla persekiojimai, kaip pasakyta:

2 Tim 3,12 Taip ir visi, kurie trokšta dievotai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami.

Pasaulis nemėgsta tiesos ,kurią liudiją Dievo vaikai. Todėl Bažnyčios istorijoje turime tūkstančius kankinių,kurie paliudijo savo tikėjimą Dievo priešų akivaizdoje ne tik žodžiais,bet ir savo krauju. Būtent apie tai Kristus pasakė:

Lk 12,51-53 “Gal manote, kad atėjau atnešti žemėn ramybės? Ne, sakau jums, ne ramybės, o nesantaikos. Nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris. Tėvas stos prieš sūnų, o sūnus prieš tėvą, motina prieš dukterį, o duktė prieš motiną; anyta prieš marčią, ir marti prieš anytą”.

Nedorėlis nekenčia dievobaimingo žmogaus,nes Dievo žmogus liudija šiam Dievo tiesą ir žodžiu,ir darbu ,taip iškeldamas švieson bet kokią neteisybę ir melą, o šito bedieviai žmonės nemėgsta.

Bet tam mes esame pašaukti:

2 Kor 2,14-16 Dėkui Dievui, kuris visada veda mus Kristuje triumfo eisenoje ir per mus kiekvienoje vietoje skleidžia mielą Jo pažinimo kvapą. Juk mes esame Kristaus malonus kvapas Dievui tarp išgelbėtų ir tarp žūstančių. Vieniems-mirties kvapas mirčiai, kitiems-gyvenimo kvapas gyvenimui. O kas gi yra tam tinkamas?

·                           Šis tikėjimas,apie kurį mes kalbame, turi drąsų pasitikėjimą Dievo malone ,gailestingumu ir pagalba. Jis tiki Pažadėjusiu:

Rom 10,11-13 Raštas juk sako: “Kiekvienas, kuris Jį tiki, nebus sugėdintas”. Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats Viešpats visiems, turtingas kiekvienam, kuris Jo šaukiasi, juk “kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas”.

Ps 50,15 Šaukis manęs nelaimės dieną-tai išgelbėsiu tave, o tu šlovinsi mane”.

Todėl tikėjimas yra vadinamas užtikrinimu to,kuo viliamės:

Heb 11,1 Tikėjimas užtikrina tai, ko viliamės, ir parodo tai, ko nematome.

Tikėjimas mato neregimą kaip regimą ir ateitį vertina kaip savo dabartį,pažvelkite į mūsų tikėjimo tėvą – Abraomą:

Rom 4,16-21 Taigi paveldėjimas priklauso nuo tikėjimo, kad būtų iš malonės ir pažadas būtų tikras visiems palikuonims, ne tik tiems, kurie remiasi įstatymu, bet ir tiems, kurie turi tikėjimą Abraomo, kuris yra mūsų visų tėvas, kaip parašyta: “Aš padariau tave daugelio tautų tėvu”;-tėvas prieš Dievą, kuriuo jis tikėjo, kuris atgaivina mirusius, ir tai, ko nėra, vadina taip, lyg būtų. Nesant jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi ir taip tapo daugelio tautų tėvu, kaip jam buvo pasakyta: “Tokie bus tavo palikuonys”. Jis nepavargo tikėti ir nelaikė savo kūno apmirusiu (nors jam buvo apie šimtą metų) ir Saros įsčių apmirusiomis. Jis nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet buvo tvirtas tikėjime, teikdamas Dievui šlovę ir būdamas visiškai įsitikinęs, jog, ką Jis pažadėjo, įstengs ir įvykdyti.

Taip Dievo malone kiekvieną Dievo vaiką guodžia ir stiprina tikėjimas,kuris gyvena jo širdyje. Tokiu tikėjimu žmogus su drąsiu pasitikėjimu vadina Dievą savo Dievu,savo tvirtove,savo priebėga:

Ps 16 Apsaugok mane, Dieve, nes Tavimi aš pasitikiu. Tariau Viešpačiui: “Tu-mano Valdovas, be Tavęs man nebus gera”. Šventieji, krašto garbingieji man labai patinka. Kurie svetimus dievus sekioja, turi kentėti daug skausmų. Aš kraujo aukų jiems neaukosiu, mano lūpos neištars jų vardo. Viešpats yra mano paveldėjimo dalis ir mano taurė, Jo rankoje mano likimas. Virvės man krito į patinkančias vietas, aš turiu gerą paveldėjimą. Aš laiminsiu Viešpatį, kuris patarimą man teikia; mano širdis įspėja mane naktį. Aš nuolatos statau Viešpatį prieš save, Jis mano dešinėje-aš nesvyruosiu. Linksminasi mano širdis, džiaugiasi mano siela ir mano kūnas ilsėsis su viltimi. Nes tu nepaliksi mano sielos mirusiųjų buveinėje ir neleisi savo šventajam supūti. Tu parodysi man gyvenimo kelią, Tavo akivaizdoje yra džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje-malonumai per amžius.

·                           Tikėjimas apvalo žmogaus širdį nuo visko,kas priklauso šiam pasauliui – nuo šlovės ir garbės troškimo,nuo godumo,nuo kūniškų malonumų troškimo,nuo bet kokio nuodėmingo įpročio. Kaip ugnis nesuderinama su vandeniu,tai ir tikėjimas – dovana iš dangaus – su tuo kas iš šios žemės,su tuo kas pragaišta, nesusijungia,bet visada ir visur aukštyn stiebiasi ir taip mūsų širdis kelia ten,iš kur yra kilusi. Tikėjimas visada ieško nematomo ir amžino,todėl viską,kas šiam pasauliui priklauso laiko nieku,tuštybe ir pagundymu. Sekti šiuo gelbstinčiu tikėjimu esame raginami ir mes:

1 Jn 2,15-17 Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės, nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo išdidumas, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio. Praeina pasaulis ir jo geismai, bet kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius.

Šitas tikėjimas kelia mumyse ilgesį ir troškimą neleisdamas pamiršti,jog šioje žemėje mes tik svečiai ir praeiviai. Mūsų tėvynė,mūsų namai,turtas,šlovė ir garbė,viskas yra ne šiame pasaulyje,o danguje,ten,kur yra mūsų dangiškasis Tėvas. Gyvendami čia vaikštome ne regėjimu,o tikėjimu:

2 Kor 5,1-9 Mes žinome, kad, mūsų žemiškajam namui, šiai palapinei, suirus, turime pastatą iš Dievo, ne rankomis statytus amžinus namus danguje. Todėl mes dejuojame, karštai trokšdami apsivilkti savo buveinę iš dangaus, nes aprengti nebūsime nuogi. Juk mes, esantys šioje palapinėje, dejuojame prislėgti, norėdami ne nusirengti, bet apsirengti, kad tai, kas maru, būtų gyvenimo praryta. Tam mus paruošęs yra Dievas, kuris davė mums Dvasią kaip užstatą. Todėl mes visada užtikrinti, žinodami, kad, kol gyvename namuose-kūne, mes nesame su Viešpačiu,— mes gyvename tikėjimu, o ne regėjimu,— tačiau esame užtikrinti ir norėtume verčiau palikti kūną ir būti kartu su Viešpačiu. Todėl mes siekiame,-tiek nebūdami, tiek būdami su Juo,-Jam patikti.

·                           Tikėjimas atitraukia tikintį žmogų nuo įprasto mąstymo būdo,kuriame visos viltys būna dedamos ne į Kūrėją,o į kūriniją. Gelbstinčio tikėjimo jėga mes nebededame vilčių į turtus,savo jėgą ir sugebėjimus,savo teisumą, - į save patį. Dievo teikiamas tikėjimas mus moko vien Juo pasitikėti,Juo viltis ir iš Jo vieno laukti malonės,išgelbėjimo,apsaugos. Tikėjimas ir viltis yra neišskiriamos viens kitos palydovės,o be tikėjimo aplamai nėra vilties. Kadangi tikras tikėjimas vieną Dievą regi,tai ir žmogaus viltį su vienu Dievu sieja,Juo vienu pasitiki ir to žmogų moko.

Pasaulio žmonės,kurie pagal kūną gyvena, pasitiki savo jėga,gudrumu,pažintimis,pinigais,todėl kai reikia juose ieško pagalbos.

Krikščionis kitaip elgiasi: palikęs viltį kūrinija kaip tuščią,ieško vieno Dievo,su viltimi prašydamas Jo pagalbos ir tvirtai laikydamasis Jo pažado –

Ps 50,15 Šaukis manęs nelaimės dieną-tai išgelbėsiu tave, o tu šlovinsi mane”.

Iz 49,15 “Ar gali moteris užmiršti savo kūdikį, nepasigailėti savo sūnaus? Jei ji ir užmirštų, tačiau Aš neužmiršiu tavęs.

Todėl Dievo Žodis tik tuos guodžia,kurie Dievu pasitiki.

Ps 18,30 Dievo kelias tobulas, Viešpaties žodis ugnimi valytas. Jis yra skydas visiems, kurie Juo pasitiki.

Dievas mus moko nepasitikėti tuštybe,tuo,kas negelbsti:

Ps 146,3-6 Nesudėkite vilčių į kunigaikščius, į žmonių sūnus, kurie nieko išgelbėti negali! Kai dvasia jų iškeliauja, jie sugrįžta į žemę; tą pačią dieną jų sumanymai žūva. Laimingas, kurio pagalba yra Jokūbo Dievas, kuris viltis sudėjo į Viešpatį, savo Dievą. Jis sukūrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra. Jis ištikimas per amžius.

Pat 11,28 Kas pasitiki savo turtais, kris, o teisusis žaliuos kaip lapas.

Pat 28,26 Kas pasitiki savo širdimi, yra kvailas..<..>..

Iz 31,1 Vargas einantiems į Egiptą pagalbos, kurie pasitiki žirgais ir kovos vežimais.

Iz 42,17 Trauksis atgal ir bus visai sugėdinti tie, kurie pasitiki drožtais atvaizdais ir sako nulietiems stabams: ‘Jūs esate mūsų dievai’.

Jer 17,5 Taip sako Viešpats: “Prakeiktas žmogus, kuris pasitiki žmogumi ir laiko kūną savo stiprybe, kurio širdis nutolsta nuo Viešpaties.

Juk kuo tu pasitiki,tuo tu ir tiki. Todėl kas žmogumi pasitiki – žmogumi tiki,kas stabu – stabu. Taip žmogus savo širdimi nuo Dievo atsitraukia,nors tuo pat metu jis gali savo lūpomis Jį Viešpačiu išpažinti. Bet tuščias toks išpažinimas..

·                           Tikras,gelbstintis tikėjimas išlaisvina žmogų iš nuodėmės, mirties, prakeikimo, pragaro, šėtono ir kitų bėdų,ir daro žmogų laisvu savo dvasioje. Toks žmogus gali būti nelaisvėje,gali būti pavergtas ir surakintas pančiais , bet dvasia jis gali būti toks pats laisvas,kokiu jį padarė tikėjimas Dievu.

·                           Tikėjimas atnaujina,perkuria žmogų ir daro jį geresniu,turintį savyje polinkį į gerą, daro jį mylinčiu,kantriu,nuolankiu,romiu,susivaldančiu ir t.t. Nes tikras iš Dievo Žodžio gimęs tikėjimas – tai dvasinė sėkla,iš kurios gimsta krikščionys,todėl ji atneša tokius vaisius,kokia pati yra. Negali geras medis atnešti blogų vaisių,lygiai kaip blogas – gerų. (Mt 7,18) Todėl apaštalas rašo taip apie krikščionišką tikėjimą:

Gal 5,6 Nes Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet tikėjimas, veikiantis meile.

·                           Tikėjimas suteikia mums džiaugsmą to gyvenimo,kurį mes gyvename su Dievu. Tai džiaugsmas ne dėl valgio ir gėrimo,ne dėl aukso ar šlovės, ar kitų panašių dalykų,kuriais džiaugiasi šio pasaulio vaikai. Mūsų džiaugsmas kitas – tai džiaugsmas išgelbėjimo,tai paguoda Jo malonėje,tai sąžinės švaroje esanti ramybė.

·                           Tikėjimas sušvelnina visus kentėjimus ir mus ištinkančias bėdas.

Rom 5,1-5 Taigi, išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir džiaugiamės Dievo šlovės viltimi. Ir ne vien tuo. Mes taip pat džiaugiamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas ugdo ištvermę, ištvermė-patirtį, patirtis-viltį. O viltis neapvilia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota.

·               Šiame tikėjime yra tikra Dievo baimė,kuria krikščionis vengia ir bėga bet kokios nuodėmės. Todėl apaštalai mums rašo:

1 Pt 1,17-19 Ir jei kaip Tėvo šaukiatės To, kuris nešališkai teisia pagal kiekvieno darbą, su baime elkitės savo viešnagės metu, žinodami, kad esate atpirkti nuo betikslio iš protėvių paveldėto gyvenimo būdo ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės.

Fil 2,12-13 Taigi, mano mylimieji, kaip visada paklusdavote, kai būdavau tarp jūsų, tai juo labiau dabar, man nesant tarp jūsų,—atbaikite savo išgelbėjimą su baime ir drebėdami, nes tai Dievas, veikiantis jumyse, suteikia ir troškimą, ir darbą iš savo palankumo.

Ir mes žinome,jog čia kalbame ne apie tokią baimę,kurioje nėra meilės. Tokią baimę savyje nešioja kiekvienas nedorėlis ir net demonai „tiki ir dreba“ (Jok 2,19) ,čia ne apie tai kalbama. Čia mums sakoma apie baimę,kuri neatsiejamai susijusi su meile Dievui:

Įst 10,20 Bijok Viešpaties, savo Dievo, Jam vienam tarnauk, glauskis prie Jo ir Jo vardu prisiek.

Įst 13,4 Sekite Viešpatį, jūsų Dievą, Jo bijokite, vykdykite Jo paliepimus ir klausykite Jo balso; Jam tarnaukite ir prie Jo glauskitės.

• Tikėjimas sujungia mus su Kristumi,kaip nuotaką su jaunikiu. Apie tai pranašas štai ką sako:

Oz 2,19-20 Aš susižadėsiu su tavimi amžiams, susižadėsiu teisume ir teisingume, malonėje ir gailestingume. Susižadėsiu su tavimi ištikimybėje, ir tu pažinsi Viešpatį.

Iz 61,10 Aš labai džiaugsiuos Viešpačiu, mano siela džiūgaus Dieve! Nes Jis apvilko mane išgelbėjimo rūbais, apsiautė teisumo apsiaustu kaip sužadėtinį, kuris užsideda papuošalą ant galvos, kaip sužadėtinę, pasipuošusią papuošalais.

Taigi,iš to ką kalbėjome matome,jog jei norime siekti Dievo artumo savo gyvenime,turime saugoti ir ginti  savo tikėjimą, nes tikras tikėjimas pritraukia į save ir gauna visas Dievo dvasines dovanas Kristuje. Prisiminkime,kuo tikime,pamatykime,ką tikėjimas mumyse daro ir būkime šios malonės bendradarbiai,o ne priešininkai..

Mūsų priešas velnias siekia tikėjimą užgesinti ir mūsų bendravimą su Dievu padaryti neįmanomu

• Per pagundymus,kurie iš mūsų kūniškos prigimties,siekiančios save patenkinti,kyla. Mes,kaip Kristaus tarnai,turime nukryžiuoti savo kūną su jo aistromis ir geismais (Gal 5,24)
• Per šio pasaulio pagundymus,t.y. per pasaulėžiūrą,kurią bando mums primesti šis pasaulis. Jis tai daro per įvairius mokymus ir įvairių žmonių dėstomas gyvenimo filosofijas,kurios iškreipia Kristaus mokymą rodydamos mums palaido gyvenimo pavyzdžius ir taip bando tą tikėjimo kibirkštį mumyse užgesinti.
• Per įvairius persekiojimus,bėdas,nelaimes,sunkumus. Šiame mes turime saugoti savo tikėjimą kantrybe.
• Per mūsų jausmus – kai užslenka sielon sumaištis ir baimė, kai puola sunkios mintys,kurios sako,jog nėra tau išsigelbėjimo Dieve (3Ps 2)

Per šiuos dalykus,jei juose nuo Dievo gyvenimo malonės Kristuje nuklystame,prarandame bendryste su Viešpačiu. Kad auginti tikėjimą ir vis labiau atrasti Dievo artumą savo gyvenimuose,mums reikia:

• Uoliai skaityti ir klausytis Dievo Žodžio. Nes tikėjimas iš klausymo,klausymas kai skelbiamas Dievo Žodis (Rom 10,17)
• Mąstyti apie tai kas danguje,o ne apie tai kas žemėje. Mes jau esame apie tai kalbėję ankščiau.
• Uoliai ir nuolat būti maldoje.
• Vengti pasaulio draugystės – juk blogos draugijos gadina gerus papročius (1 Kor 15,33)

Yra tam tikri požymiai,pagal kuriuos galima metyti,jog tikėjimas žmoguje gęsta arba jau yra užgesęs.Tai:

1. Palaidas gyvenimas,kuriame nėra Dievo baimės.
2. Prisirišimas prie laikinų ir pasaulietiškų dalykų. Tokiais gali būti šlovė (populiarumas),turtas,prabanga ir pan.
3. Veidmainystė
4. Panieka krikščioniškoms dorybėms ir jų atsisakymas.
5. Pasitikėjimas savimi.
6. Palikta malda ir Dievo Žodžio skaitymas.