Kai žmogus myli save labiau už viską, tai veikia destruktyviai žmogaus asmenybę ir tas poveikis matomas sekančiose savimeilės suformuotose charakterio savybėse:
1.Neatsakingumas
bandymas pasinaudoti kitais siekiant savo gerovės. Žmonės mėgina palengvinti savo gyvenimą kitų sąskaita.
1 Sam 17 8-12 Jis sustojo ir šaukė Izraelio kariuomenei, sakydamas: „Kodėl išėjote kariauti? Argi aš ne filistinas, o jūs ne Sauliaus tarnai? Išrinkite vyrą, ir tegul jis ateina pas mane.
Jei jis sugebės nugalėti ir užmušti mane, tai mes jums tarnausime, o jei aš jį nugalėsiu ir užmušiu, tai jūs tapsite mūsų tarnais“.
Filistinas tarė: „Aš šiandien tyčiojuos iš Izraelio kariuomenės; duokite vyrą, kad su manim kautųsi“.
Saulius ir visas Izraelis, išgirdę šituos filistino žodžius, labai nusigando.
Dovydas buvo efratiečio Jesės iš Judo Betliejaus sūnus.
Ir mes žinome šią istoriją..karalius Saulius neprisiimė atsakomybės už šios situacijos sprendimą ir visa jo kariuomenė laukė daugybę dienų nieko nedarydama ir vis labiau grimzdama į savo baimes. Kai tik atsirado jaunuolis vardu Dovydas – Saulius juo pasinaudojo juo, kad išspręstų savo problemas Dovydo gyvybės sąskaita.
2. Savo kaltės projektavimas kituose (savo kaltės perkėlimas kitiems)
1 Sam 15: 7-30 Saulius sumušė Amaleką nuo Havilos iki Šūro apylinkių, į rytus nuo Egipto.
Amaleko karalių Agagą jis paėmė gyvą, o visus žmones sunaikino kardu.
Bet Saulius ir žmonės pagailėjo Agago, geriausių avių, galvijų, penimų avinų ir apskritai viso, kas buvo gera, jie nenorėjo sunaikinti. Kas buvo nedidelės vertės, tą jie visiškai sunaikino.
Tada Viešpaties žodis atėjo Samueliui:
„Gailiuosi Saulių padaręs karaliumi, nes jis nusigręžė nuo manęs ir neįvykdė mano įsakymų“. Tai nuliūdino Samuelį, ir jis šaukėsi Viešpaties visą naktį.
Atsikėlęs anksti rytą, jis nuėjo pasitikti Sauliaus. Samueliui buvo pasakyta: „Saulius nuėjo į Karmelį, ten pasistatė paminklą ir iš ten jis nuvyko į Gilgalą“.
Samueliui atėjus, Saulius jam tarė: „Būk palaimintas Viešpaties. Aš įvykdžiau Viešpaties įsakymą“.
Samuelis klausė: „Ką reiškia tas avių bliovimas ir galvijų baubimas, kurį girdžiu?“
Saulius atsakė: „Iš Amaleko jie atsivarė juos, nes žmonės išsaugojo geriausias avis ir galvijus, norėdami paaukoti juos Viešpačiui, tavo Dievui; visa kita mes visiškai sunaikinome“.
Samuelis tarė Sauliui: „Palauk, ir aš pasakysiu tau, ką Viešpats man šiąnakt kalbėjo“. Ir jis atsakė: „Kalbėk“.
Samuelis tarė: „Kai tu buvai mažas savo akyse, tapai Izraelio giminių galva ir Viešpats tave patepė Izraelio karaliumi.
Ir Jis siuntė tave į kelią, sakydamas: ‘Eik ir visiškai sunaikink Amaleko nusidėjėlius. Kariauk su jais, iki visai juos išnaikinsi’.
Kodėl nepaklusai Viešpaties balsui ir puolei prie grobio, piktai pasielgdamas Viešpaties akyse?“
Saulius atsakė Samueliui: „Aš juk paklusau Viešpaties balsui ir ėjau keliu, kuriuo Viešpats mane siuntė; aš parsivedžiau Amaleko karalių Agagą, o amalekiečius visiškai sunaikinau.
Bet žmonės ėmė iš grobio geriausias avis ir galvijus, kurie turėjo būti sunaikinti, norėdami aukoti Viešpačiui, tavo Dievui, Gilgale“.
Samuelis atsakė: „Argi Viešpats labiau vertina deginamąsias aukas ir atnašas, negu paklusnumą Viešpaties balsui? Paklusti yra geriau negu aukoti ir klausyti yra geriau už avinų taukus.
Nepaklusnumas yra kaip žyniavimo nuodėmė ir užsispyrimas yra kaip stabmeldystė. Kadangi tu atmetei Viešpaties žodį, Jis atmetė tave, kad nebebūtum karaliumi“.
Saulius atsakė Samueliui: „Aš nusidėjau, nes nepaklausiau Viešpaties įsakymo ir tavo žodžių, bet, bijodamas žmonių, paklusau jų balsui.
Prašau, atleisk mano nuodėmę ir grįžk su manimi, kad galėčiau pagarbinti Viešpatį“.
Bet Samuelis atsakė Sauliui: „Aš neisiu su tavimi. Kadangi tu atmetei Viešpaties žodį, Viešpats atmetė tave, kad nebūtum Izraelio karaliumi“.
Samueliui apsisukus eiti, Saulius nutvėrė už jo apsiausto skverno ir tas suplyšo.
Ir Samuelis jam pasakė: „Viešpats šiandien atplėšė nuo tavęs Izraelio karalystę ir ją atidavė tavo artimui, geresniam už tave.
Izraelio Galybė nemeluoja ir nepersigalvoja, nes Jis ne žmogus, kad persigalvotų“.
Saulius tarė: „Aš nusidėjau. Tačiau dabar, prašau, pagerbk mane tautos vyresniųjų bei Izraelio akivaizdoje ir grįžk su manimi, kad galėčiau pagarbinti Viešpatį, tavo Dievą“.
3. Nesugebėjimas pripažinti sau nieko, kas mažina savivertę
Jer 8 : 5-12 Kodėl šita tauta užsispyrusiai laikosi savo paklydimo? Jie įsikibę į apgaulę ir nesutinka atsiversti.
Aš klausiausi ir supratau, kad jie kalba netiesą. Nė vienas neatgailauja dėl savo nedorybės, sakydamas : ‘Ką aš padariau?’ Jie visi eina savais keliais kaip žirgas, puoląs į kovą.
Net gandras, balandis, kregždė ir strazdas žino savo sugrįžimo laiką, bet mano tauta nežino Viešpaties nuostatų.
Kaip jūs galite sakyti: ‘Mes išmintingi ir Viešpaties įstatymas yra pas mus’? Iš tikrųjų mano įstatymą raštininkų plunksna padarė bevertį.
Išmintingieji bus sugėdinti, išgąsdinti ir pagauti. Jie atmetė Viešpaties žodį, tai kur jų išmintis?
Todėl Aš atiduosiu jų žmonas kitiems, jų laukus svetimiems, nes jie visi, nuo mažiausio iki didžiausio, pasidavę godumui, nuo pranašo iki kunigo jie visi elgiasi klastingai.
Jie gydo mano tautos žaizdas tik paviršutiniškai, sakydami: ‘Taika! Taika!’ Tačiau taikos nėra.
Jie turėtų gėdytis, nes elgėsi bjauriai, tačiau jie nei gėdijasi, nei parausta. Todėl jie kris tarp krintančių sukniubę, kai juos aplankysiu’, – sako Viešpats.
4. Tingėjimas
Pat 12,27 Tinginys nekepa medžioklės laimikio, bet darbštumas yra brangus žmogaus turtas.
Pat 19,15 Tinginys įpranta ilgai miegoti, ir dykinėjanti siela kęs alkį.
Pat 19,24 Tinginys įkiša savo ranką į dubenį, bet nebenori pakelti jos prie burnos.
Pat 20,4 Tinginys nearia dėl šalčio, todėl derliaus metu elgetaus ir nieko neturės.
Pat 22,13 Tinginys sako: “Liūtas yra lauke, jis sudraskys mane gatvėje!”
Pat 26,13 Tinginys sako: “Liūtas kelyje! Žiaurus liūtas gatvėje!”
Pat 26,14 Kaip durys sukasi ant vyrių, taip tinginys vartosi lovoje.
Pat 26,15 Tinginys įkiša savo ranką į dubenį, bet jam sunku pakelti ją prie burnos.
Pat 26,16 Tinginys laiko save išmintingesniu už septynis vyrus, galinčius išmintingai atsakyti.
Prisiminkime ir pamąstykime ties šia istorija:
Mt 25,26 Jo šeimininkas jam atsakė: ‘Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, ir renku, kur nebarsčiau.
Ar matote išdidumą kaip esminę priežastį, dėl ko tarnas neįvykdė savo valdovo valios? Pamėginkite aptikti ir patys sau paaiškinti kaip išdidumas per savo nepriklausomos nuo valdovo vertės suvokimą, per koncentraciją i savąjį "aš", per savimeilę ir jos suformuotas charakterio savybes, pastūmėjo žmogų į kelią, kuriuo pasukęs pražudė save.
5. Įtarumas
1 Sam 18 : 6-11 Dovydui nugalėjus filistiną ir visiems grįžtant į namus, moterys iš visų miestų išeidavo sutikti karalių Saulių dainuodamos, šokdamos ir grodamos būgneliais bei cimbolais.
Moterys dainuodamos kartojo: „Saulius nukovė tūkstančius, o Dovydas – dešimtis tūkstančių“.
Saulius labai supyko, jam nepatiko tokios kalbos. Jis tarė: „Dovydui jos priskyrė dešimtis tūkstančių, o man tik tūkstančius; jam betrūksta tik karalystės“.
Nuo tos dienos Saulius ėmė stebėti Dovydą.
Kitą dieną piktoji dvasia nuo Dievo taip apėmė Saulių, kad jis siautė savo namuose. Tuo metu Dovydas skambino arfa kaip kasdien. Saulius laikė rankoje ietį.
Jis sviedė ją į Dovydą, galvodamas: „Prismeigsiu jį prie sienos“. Bet Dovydas išsisuko du kartus.
6. Pavydas
Pat 14,30 Sveika širdis-kūno gyvybė, o pavydas pūdo kaulus.
Apd 13,45 Išvydusius tokias minias žydus apėmė pavydas, ir jie piktžodžiaudami ėmė prieštarauti tam, ką kalbėjo Paulius.
1 Kor 3,3 nes tebesate kūniški. Jeigu tarp jūsų pavydas, nesantaika ir susiskaldymai,-argi nesate kūniški? Argi nesielgiate grynai žmogiškai?
1 Tim 6,4 tas yra išdidus, nieko neišmano, serga nuo ginčų ir nuo svaidymosi žodžiais, iš kurių atsiranda pavydas, nesutarimas, piktžodžiavimas, blogi įtarinėjimai
Jok 3,16 Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten netvarka bei įvairūs pikti darbai.
Pr 37,11 Jo broliai pavydėjo jam, bet tėvas įsidėmėjo tuos žodžius.
Ps 106,16 Pavydėjo jie Mozei stovykloje ir Viešpaties šventajam Aaronui. Atsivėrusi žemė prarijo Dataną, palaidojo gaują Abiramo.
Ir dar viena liūdna išdidumo įkvėptam pavydui pasidavusių žmonių istorija..:
Sk 16: 1-35 Korachas, Levio sūnaus Kehato sūnaus Iccharo sūnus, ir iš Rubeno sūnų Eliabo sūnūs Datanas ir Abiramas bei Peleto sūnus Onas
sukilo prieš Mozę. Prie jų prisidėjo du šimtai penkiasdešimt izraelitų, tautos kunigaikščių, žinomų bendruomenėje ir gerbiamų vyrų.
Jie susirinkę kalbėjo prieš Mozę ir Aaroną: „Gana judviem; visi izraelitai yra šventi ir Viešpats yra tarp jų. Kodėl judu keliatės aukščiau Viešpaties tautos?“
Tai išgirdęs, Mozė puolė ant žemės
ir kalbėjo Korachui ir su juo esantiems: „Rytoj Viešpats parodys, kas yra šventas ir kas yra Jo. Tiems, kuriuos Jis išsirinko, Jis leis prisiartinti prie Jo.
Kiekvienas imkite savo smilkytuvą: tu, Korachai, ir visas tavo būrys,
pasiėmę ugnies, užberkite ant jos smilkalų Viešpaties akivaizdoje. Kurį Jis išsirinks, tas bus šventas. Jūs, Levio sūnūs, keliatės per aukštai!“
Mozė sakė Korachui: „Klausykite, Levio sūnūs!
Argi jums dar maža, kad Izraelio Dievas jus išsirinko iš visos tautos ir pašaukė eiti tarnystę Viešpaties palapinėje ir tarnauti tautai?
Jis pašaukė savo tarnystei tave ir tavo brolius levitus, tai kodėl dar reikalaujate kunigystės?
Kodėl sukilote tu ir tavo pasekėjai prieš Viešpatį? Kas gi yra Aaronas, kad prieš jį murmate?“
Mozė pasiuntė pašaukti abu Eliabo sūnus Dataną ir Abiramą. Juodu atsakė: „Mudu neisime.
Ar tau dar maža, kad mus išvedei iš žemės, plūstančios pienu ir medum, kad nužudytum dykumoje? Ar dar nori viešpatauti mums?
Ar nuvedei mus į žemę, kurioje teka pienas ir medus, ir ar davei mums paveldėti laukus ir vynuogynus? Ar ir akis nori šiems žmonėms išlupti? Mudu neateisime!“
Mozė, labai įpykęs, meldė Viešpatį: „Nežiūrėk į jų aukas; aš neėmiau iš jų nė asilaičio ir nė vieno nenuskriaudžiau“.
Mozė sakė Korachui: „Rytoj tu ir visas tavo būrys stokite Viešpaties akivaizdoje: tu, jie ir Aaronas.
Imkite kiekvienas savo smilkytuvą, įdėkite į juos smilkalų ir atneškite smilkytuvus Viešpaties akivaizdon – du šimtus penkiasdešimt smilkytuvų; taip pat tu ir Aaronas atneškite savo smilkytuvus“.
Visi įsidėjo ugnies į smilkytuvus ir užbėrę ant jos smilkalų atsistojo prie Susitikimo palapinės įėjimo, kartu su Moze su Aaronu.
Korachas sušaukė visus izraelitus prie Susitikimo palapinės, ir visiems matant pasirodė Viešpaties šlovė.
Viešpats tarė Mozei ir Aaronui:
„Pasitraukite iš šio susirinkimo, Aš juos bematant sunaikinsiu“.
Juodu puolė ant žemės, prašydami: „Dieve, Tu kiekvieno kūno dvasios Dievas. Argi vienam nusidėjus Tavo rūstybė sunaikins visus?“
Viešpats atsakė Mozei:
„Įsakyk visiems pasitraukti nuo Koracho, Datano ir Abiramo palapinių“.
Mozė ėjo prie Datano ir Abiramo, jį sekė Izraelio vyresnieji.
Jis tarė tautai: „Pasitraukite nuo šių piktadarių palapinių ir nelieskite nieko, kas jiems priklauso, kad ir jūs nežūtumėte dėl jų nuodėmių“.
Visiems pasitraukus nuo Koracho, Datano ir Abiramo palapinių, Datanas ir Abiramas išėję stovėjo savo palapinių angose kartu su žmonomis ir vaikais.
Mozė tarė: „Dabar matysite, kad Viešpats siuntė mane visa tai daryti ir kad aš nieko nedariau savo valia.
Jei jie mirs paprasta mirtimi, kaip miršta visi žmonės, tai Viešpats manęs nesiuntė;
bet jei Viešpats padarys naują dalyką, kad žemė atsivers ir prarys juos ir visa, kas jiems priklauso, ir jie gyvi pateks į mirusiųjų buveinę, žinokite, kad jie piktžodžiavo Viešpačiui“.
Kai tik jis baigė kalbėti, žemė prasiskyrė po jų kojomis
ir atsivėrusi prarijo juos su jų palapinėmis, žmonėmis ir visu lobiu.
Jie gyvi nugrimzdo į mirusiųjų buveinę, ir žemė apdengė juos, ir jie buvo išnaikinti iš susirinkusiųjų.
O visi izraelitai, kurie stovėjo aplinkui, žūstantiems šaukiant, pradėjo bėgti, nes jie sakė: „Kad tik ir mūsų žemė neprarytų“.
Viešpaties siųsta ugnis sunaikino tuos du šimtus penkiasdešimt vyrų, kurie aukojo smilkalus.
8. Savęs priešpastatymas kitiems
Pat 18,1 Dėl savo užgaidų žmogus atsiskiria nuo kitų ir prieštarauja tam, kas teisinga.
IŠVADA:
Išdidumas – sunki dvasios nuodėmė..jos pagrindinė žala susiveda ne į atskirą silpniau ar stipriau suformuotą charakterio savybę. Išdidumas padro daug baisesnį dalyką – jis visiškai sunaikina žmoguje esantį panašumą į Kūrėją ir paverčia mus Dievo priešais, nešiojančiais savyje kitą panašumą:
Jn 8,42-47 Jėzus kalbėjo jiems toliau: “Jei Dievas būtų jūsų Tėvas, jūs mylėtumėte mane, nes Aš iš Dievo išėjau ir čia atėjau. Aš ne pats nuo savęs atėjau, bet Jis mane siuntė. Jūsų tėvas-velnias, ir jūs norite vykdyti savo tėvo troškimus. Jis nuo pat pradžios buvo žmogžudys ir nesilaikė tiesos, nes jame nėra tiesos. Kalbėdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas.
Kodėl gi nesuprantate, ką jums sakau? Todėl, kad negalite mano žodžių klausyti. ir nesilaikė tiesos, nes jame nėra tiesos. Kalbėdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas. O kadangi Aš kalbu tiesą, jūs netikite manimi. Kas iš jūsų apkaltins mane nuodėme? Jeigu tad tiesą sakau, kodėl netikite manimi? Kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso. Jūs neklausote todėl, kad nesate iš Dievo”.
Vienintelis būdas kaip išsigelbėti iš šios nuodėmės yra pateiktas Viešpaties čia:
Mt 16:25 25 Nes, kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją atras.
Ir kito būdo nėra.
Būkite palaiminti!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą