Broliai! Nebūkite vaikai išmanymu. Verčiau blogybe būkite kūdikiai, bet išmanymu-subrendę.

1 Kor 14,20 Broliai! Nebūkite vaikai išmanymu. Verčiau blogybe būkite kūdikiai, bet išmanymu-subrendę.  

Tam, kad galėtumėme augti, mums teikia ugdyti savo valios ir proto sugebėjimus tam, kad jie taptų tikrais įrankiais Dievo pažinimui pasiekti ir Jo valią pažinus ją tobulai įvykdyti.

Pats savaime, neatnaujintas Kristuje, žmogaus protas yra nuodėmės, o ne Dievo valios įrankis:

Ef 2,1-3 Ir jūs buvote mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote pagal šio pasaulio būdą, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, kuri dabar veikia neklusnumo vaikuose.  Tarp jų kadaise ir mes visi gyvenome, sekdami savo kūno geiduliais, vykdydami kūno ir minčių troškimus, ir iš prigimties buvome rūstybės vaikai kaip ir kiti.  

Trys dalykai yra visų tokio gyvenimo pamatuose – nežinojimas, tinginystė ir atsisakymas mokytis.

Kaip toks gyvenimas vyksta? Kas įtikina žmogų rinktis vienus ar kitus dalykus savo gyvenime? Niekas negali žmogaus įtikinti. Žmogus įtikina pats save.

Jok 1,14 Kiekvienas yra gundomas, savo paties geismo pagrobtas ir suviliotas. 

Iš čia klausimai:

a) kas yra kriterijus žmogui įtikinti pačiam save? Iš kur jis žino, kas jam tinka ir ko jam reikia? Yra trys tipai autoritetų - tai vidinis, išorinis ir statistinis, t.y. vyraujančios informacijos autoritetas. 

b) kokie yra įrodymo kriterijai? Pvz - iš kur aš žinau, jog „šis“ ar „ši“ gali būti man tinkamas vyras ar žmona?

Pirma – noras turėti, būti savininku, kitaip – geismas. Tai vidinis neatnaujinto proto autoritetas.

Antra – kaip mano geismo objektas elgiasi su manimi, t.y. kiek efektyviai jis/ji sugeba tenkinti mano norą patirti malonumą, kitaip – ar mano geismo objektas pripažįsta mano valdžią sau? Tai išorinis neatnaujinto proto autoritetas.

Trečia – kiek mano geismo objektas atitinka visuomenėje vyraujančius „geros partijos“ vertinimo kriterijus – grožio standartas, sėkmės (turto/išsilavinimo/karjeros) standartas, geriantis/negeriantis, darbštus/tinginys ir t.t. Tai – neatnaujinto proto vyraujančios informacijos autoritetas.

c) kaip žmogus žino, kad vienas ar kitas dalykas atitinka jo pasirinkimo kriterijus? Kaip žmogus žino, kad kitam žmogui galima tikėti, kad kitas yra nuoširdus? Trys pagrindiniai įtakos sprendimui kanalai - klausa, rega, pojūtis. 

d)  kiek kartų žmogus turi pamatyti/išgirsti/pajausti, kad tai įsitikintų kažkuo? 85% žmonių turi pajausti/pamatyti/išgirsti 3-7 kartus tą patį, kad įsitikintų, jog daro teisingą sprendimą. Pagrindiniai faktoriai čia yra patirties dažnumas, trukmė ir intensyvumas. 

Taip veikia neatnaujintas protas. Jie nežino nieko, išskyrus savo mintis ir jausmus. Jais gyvena ir jais apsigauna..

Saugokimės nežinojimo, kuris yra absoliučiai priešiškas ir pražūtingas, nes aptemdo protą, neleisdamas pažinti tiesos, kas aplamai yra proto egzistavimo tikslas.

Dėl to protą reikią ugdyti, kad jis būtų švarus ir šviesus , ir galėtų teisingai spręsti, atskirdamas gerą nuo blogo, kad galėtų apsaugoti mus nuo gėdingų aistrų, kurios mus suteršia ir papuošti mus dorybėmis. Tokio proto skaidrumo ir aiškumo galime pasiekti išpildydami dvi sąlygas:

1. Pirma -tai malda, kurioje prašome Dievo per Šventąją Dvasią atnešti  mums tą dievišką šviesą į sielą, kad mes Jo veido šviesoje matytumėme šviesą.

Ps 36:9 Tu turi gyvenimo šaltinį; Tavo šviesoje matome šviesą.  

Ir Viešpats atsako į tokią maldą, nes ji yra pagal Jo valią – jei tik visuose savo keliuose rūpinamės Jį pažinti.

Čia susiduriame su viena didele problema – mūsų egoizmas. Mes savo maldose koncentruojamės į save. Mes, sakydami, kad norime Jį pažinti meluojame. Nenorime mes jo pažinti, mes norime užtikrinti, kad mūsų poreikiai būtų patenkinti. Ir tame siekyje mes maldoje tyliai pakeitėme Dievą į žmogų. Dabar religijoje pagrindinis yra žmogus, o Dievas yra tas, kuris aptarnauja žmogų jo poreikiuose ir noruose.

Geriausia iliustracija tokiame šūkyje, kurį žmogocentrizmu persunkti tikintieji kartais išdidžiai  demonstruoja. “Jėzus mano gelbėtojas, o ne mano religija”. Jėzus, be abejo yra gelbėtojas, bet kai tai supriešinama su religija…tai turi visiškai kitą prasmę… religija [lot. religio — pamaldumas, nuolankumas, šventumas]. Taigi, verčiam taip..Jėzus yra mano gelbėtojas, bet ne mano pamaldumas, nuolankumas, šventumas. Kitais žodžiais tariant – Jėzus suteikia man išgelbėjimą, bet aš dėl to net nesiruošiu siekti tikro pamaldumo, nuolankumo ir šventumo. Ir dar tuo ir didžiuojuosi. „Nes aš juk išgelbėtas, tiesa? Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus? A?!!?leliuja..“... taip ir gyvena žmonės. Su tokiu lozungu. Taip ir meldžiasi, o Dievo nepažįsta ir Jo kelių nežino.

Ps 95,10 Keturiasdešimt metų mane liūdino ta karta, ir Aš pasakiau: ‘Ši tauta klysta savo širdyje ir nepažįsta mano kelių’.

2. Antra sąlyga - tai nuolatinis dalykų stebėjimas ir apmąstymas, kad aiškiai suprastume kurie iš jų yra geri, o kurie blogi.

Rom 12:2 Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia.  

Lk 24:45 Tada Jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus

Mums reikia išmokti vertinti viską ne taip, kaip pataria mums mūsų jausmai ir pasaulis, bet taip, kaip vertina atnaujintas Kristuje protas ir Šventoji Dvasia bei tikras Žodis – Šventasis Raštas. Ir kada toks gilinimasis į viską bus tinkamas ir teisingas, tai jis suteiks mums tikrą supratimą apie viską.

Temanas Elifazas liejo savo išmintį..iš principo, tai charizmatijos teologija. Iš tiesų nieko naujo nėra po saule...

Jobo 22:-19-30 Teisusis mato tai ir džiaugiasi, nekaltieji tyčiojasi iš jų: ‘Mūsų turtai nepražuvo, o tai, ką jie turėjo, suėdė ugnis’. Susitaikyk su Juo ir nusiramink; tuomet ateis tau gerovė. Priimk Jo pamokymus ir įsidėk Jo žodžius į širdį. Jei grįši prie Visagalio, būsi sutvirtintas ir pašalinsi nedorybę iš savo palapinių, tada krausi auksą kaip dulkes, Ofyro auksą kaip upelių akmenis. Visagalis bus tau apsauga ir tu turėsi gausybę sidabro. Tada gėrėsies Visagaliu ir pakelsi savo akis į Dievą. Kai tu melsi Jį, Jis tave išklausys, ir tu ištesėsi savo įžadus. Tu nuspręsi, ir bus tau, šviesa švies tau kelyje. Kai žmogus pažemintas, tu sakysi: ‘Yra išaukštinimas’, ir Jis išgelbės nuolankų žmogų. Jis išgelbės ir kaltą; jis bus išgelbėtas dėl tavo rankų švarumo“. 

Jis kalbėjo teisingai ar ne?

Job 42,7 Po pasikalbėjimo su Jobu Viešpats tarė temaniui Elifazui: “Mano rūstybė užsidegė prieš tave ir abu tavo draugus, nes jūs nekalbėjote teisingai apie mane kaip mano tarnas Jobas.  

Kame buvo Elifazo nuodėmė? Kai kurie pasakoja, jog tame, kad Elifazas neteisingai kaltino Jobą nusidėjus ir taip apsunkino jo kančias tuo metu, kai turėjo guosti meilėje. Bet Dievas kitaip sako – „jūs nekalbėjote teisingai apie mane“. Reiškia, problema ne santykyje į Jobą, bet santykyje į Dievą.

Elifazas nesuvokė ir nepriėmė Dievo valdžios. Jam Dievas – tai toks „dvimatis“ asmuo, kuris geriems daro gerą pagal tai, kaip tie „gerieji“ supranta gerą – nepražuvę turtai, gerovė, aukso kaip dulkių, sidabro gausybė, Dievas išklauso ko beprašytum, tu nuspręsi ir bus tau, tu evangelizuosi –„yra išaukštinimas“ ir Jis išgelbės kiekvieną, kuriam tik kalbėsi, net kaltą išgelbės dėl „tavo rankų švarumo“. O tikėti Dievu reikia, nes tos „dvimatės“ galimybės daryti gerą ar blogą labai didelės.

Pažiūrėkit, į tai, ką apie Dievą sakė Jobas:

Job 42,1-2  Jobas atsakė Viešpačiui, tardamas:  “Žinau, kad Tu esi Visagalis; niekas nesutrukdys Tau padaryti, ką sumanei. 

Čia esminis skirtumas...Jobas suprato, kad Dievas gali daryti ką sumanęs. Daugiausia įtakos (valdžios) turi tas, kas turi daugiausia opcijų (veikimo ir pasirinkimo laisvės). Dievas turi absoliučią valdžią ir todėl – į jokius „dvimačius“, žmogiškus,“ gera-bloga“ supratimus netelpančią pasirinkimo ir veikimo laisvę. Štai kokie Dievo sumanymai būna įgyvendinti žmonių gyvenimuose:

Heb 11,32-38 Ką dar pasakyti? Man neužtektų laiko, jeigu imčiau pasakoti apie Gedeoną, Baraką, Samsoną, Jeftę, Dovydą, Samuelį ir pranašus, kurie tikėjimu nugalėjo karalystes, vykdė teisumą, įgijo pažadus, užčiaupė liūtams nasrus, užgesino ugnies karštį, paspruko nuo kalavijo ašmenų, sustiprėjo iš silpnumo, tapo galiūnais kovoje, privertė bėgti svetimųjų pulkus. Moterys atgavo prikeltus savo mirusiuosius, kiti buvo kankinami ir atsisakė išlaisvinimo, kad gautų prakilnesnį prisikėlimą. Dar kiti iškentė patyčias ir plakimus, taip pat pančius ir kalėjimą. Jie buvo akmenimis užmušami, pjaustomi pusiau, gundomi, kardu žudomi, klajojo prisidengę avių ir ožkų kailiais, vargo, kentė priespaudą ir kankinimus.  Jie, kurių pasaulis nebuvo vertas, klajojo dykumose ir kalnuose, slapstėsi olose ir žemės plyšiuose. 

Arba štai:

Lk 16,19-25 “Gyveno vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai linksminosi.  O prie jo vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunys atbėgę laižydavo jo votis.  Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas. Kentėdamas pragare, jis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis ėmė šaukti: ‘Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje piršto galą, atvėsintų man liežuvį, nes baisiai kenčiu šioje liepsnoje’.  Bet Abraomas atsakė: ‘Atsimink, sūnau, kad tu gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius-tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. 

Priežastis, kodėl mes neteisingai sprendžiame apie dalykus yra ta, jog neįsižiūrime giliai į juos, kad matyti kokios esmės jie yra, o pasiduodame jausmingumui kai pirmą kartą juos pamatome  - arba meilei ir simpatijai, arba pasišlykštėjimui ir neapykantai.  Šitie „patinka – nepatinka“ aptemdo mūsų protą išankstiniu nusistatymu, todėl nesugebame pamatyti jų tokiais, kokie jie yra iš tikro. Jei nenorime pastoviai apsigauti, būkime dėmesingi sau. Kai savo akimis matai, ar savo mintyse mąstai apie kokį nors dalyką, tai kiek gali laikyk toliau nuo jo savo norus ir neleisk sau pirmą kart kažką matydamas tai pamėgti arba tuo pasibjaurėti, bet įsižiūrėk į tą dalyką savo protu, be emocijų. Taip tavo protas būdamas laisvas nuo aistrų lieka švarus ir sugebės Viešpaties Žodžio šviesoje pamatyti tiesą, prasiskverbti į dalyko esmę, kur neretai po apgaulingai patrauklia išore slepiasi blogis arba atvirkščiai - ten gali slypėti gėris, kuris nepatraukliai atrodo savo nepatogumu ir priešiškumu mūsų „Aš“.

Bet jei prieš tavo protą eis tavo norai, kuriais tu iš kart arba pamilsi (pamėgsi) arba pradėsi neapkęsti (bodėtis) tuo dalyku, tai tavo protas nesugebės pažinti jo taip, kaip to reikia.  Šitas jausmingumas tampa siena tarp dalyko, su kuriuo mes susiduriame ir mūsų proto, aptemdydamas jį ir padaro taip, jog mes mąstome apie dalyką pagal tai, kaip patinka jis mums ar nepatinka. Ir kuo daugiau mūsų simpatijos-antipatijos nueina į priekį, tuo labiau aptemdo protą, o spręsdami apie tai neteisingai, mes neteisingai ir elgiamės, taip dar labiau įtvirtindami savo nuostatą savo prote ir nuodėmingus veiksmus savo gyvenime. Ir būna, jog ši aistra išauga iki tokios beprotybės, jog žmogui atrodo, jog jis myli tai arba nekenčia to kažko labiau už viską, ką kada yra mylėjęs ar nekentęs. Tokiu būdu atsitinka, jog jei mes nesilaikome šios taisyklės – laikyti dalyką atokiai nuo savo jausmų, kol protas nesuvoks kas tai yra iš tikrųjų, tai šitos dvi sielos jėgos – valia ir protas - vis labiau ir labiau grimzta į blogį, vesdamos mus iš tamsos į tamsą, iš nuodėmės į nuodėmę. Todėl budėkime visame kame su visu dėmesiu ir atidumus sau, kad nepasiduotumėme savo jausmingumui vertindami kažką prieš tai, kai tą dalyką suvoksime savo protu. Suvoksime Dievo Žodžio šviesoje, maldoje ieškodami Viešpaties apreiškimo ir ieškodami patarimo pas išmintingus brolius, kurie budi visuose žemiškuose dalykuose mūsų sielų labui. Tokiu būdu nesuklysime blogą vadindami geru, šviesą – tamsa, kartų – saldžiu..

Iz 5:20 Vargas tiems, kurie vadina pikta geru ir gera piktu, kurie paverčia tamsą šviesa ir šviesą tamsa, kurie padaro kartų saldžiu ir saldų karčiu. 

Kaip būtina mūsų protą saugoti nuo nežinojimo, taip turime jį saugoti ir nuo bereikalingo žinojimo ir tuščio smalsumo.  Kuo daugiau užkrausime savo protą tuščia, bereikalinga informacija, tokiais pat įsivaizdavimais, žiniomis ir mintimis, tuo bejėgiškesnis jis bus. Toks protas nesugeba suprasti gero, kuris būtinas mums žinoti ir vykdyti, jei tik neapgaudinėjame savęs ir iš tikrųjų norime pažinti save ir siekti tobulumo Viešpatyje, kaip esame raginami ir Viešpaties.

Žyd 6:1 Todėl, palikę pradinį Kristaus mokymą, veržkimės prie tobulumo..<..>..

Todėl mums taip dera save matyti viso žinojimo atžvilgiu mirusiu šiam pasauliui. Tegul visos naujienos iš šio pasaulio eina pro šalį, gandai ir žinios apie valstybes, karus ir perversmus tebūnie tokiais mums, lyg jų aplamai nebūtų. Išmokime kreiptis savo protu į dangiškus ir amžinus dalykus, gilintis į juos ir mokytis jų, o pasaulyje nieko nežinoti išskyrus Kristų, ir tą nukryžiuotą , nežinoti nieko, išskyrus Jo gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą, ir tai, ko Jis nori bei reikalauja iš mūsų.

1 Kor 2:2 Nes aš nusprendžiau tarp jūsų nežinoti nieko, išskyrus Jėzų Kristų, ir Tą nukryžiuotą.

Bet kokios kitokios aistringai kaupiamos žinios ir smalsavimas yra savimeilės bei išdidumo pradžia, ir tuo pačiu maistas jiems. Šėtonas naudoja tuos dalykus kaip savo tinklą tiems, kurių valia ir gyvenimas Viešpatyje yra tvirti. Sužadinęs tuščią smalsumą ir žingeidumą tuštiems dalykams, jis užvaldo žmogaus valią, o per ją ir žmogaus gyvenimą pripildo tuščių dalykų, norų, baimių ir geismų.

2 Kar 17:15 Jie atmetė Jo nuostatus ir sandorą, kurią Jis buvo padaręs su jų tėvais, ir Jo įspėjimus, kuriais juos įspėdavo. Jie sekė tuštybe ir patys tapo tušti, nuėjo paskui aplinkines tautas, ko Viešpats buvo įsakęs nedaryti. 

Tiems, kurie turi aštrų protą piktasis parodo labai įdomių ir subtilių minčių ir dalykų, taip, jog jie susivilioja mąstyti aukštomis materijomis ir pamiršta saugoti savo širdies tyrumą ir klausyti nuolankumo, kuris ragina mus mirti sau ir gyventi Viešpačiui. Tokie į piktojo duobę įkritę žmonės pradeda iš savo proto daryti stabą ir žingsnis po žingsnio pasiduoda išdidumui bei pradeda tikėti, jog jiems nereikia jokio patarimo ar pamokymo iš šalies, nes pripranta bet kokioje situacijoje kreiptis į savo stabą – savo paties protą.  Tai labai pavojinga ir be galo sunkiai gydoma būsena. Proto išdidumas yra daug pavojingesnis už valios išdidumą, kuris pasireiškia žmogaus savivale. Nes valios išdidumas proto gali būti aptinkamas ir išgydomas tuo supratimu, kurį Viešpats suteikia žmogui apie jį patį. Tačiau kada protas yra įsitvirtinęs pasitikėjime pačiu savimi ir tikintis, jog geriausiai viską žino ir supranta...toks kieno gali būti išgydytas? Ir jei protas, kuris yra ta vidinė mūsų akis, yra pagautas išdidumo, kaip gali toks išgydyti išdidžią valią? Tokio žmogaus gyvenime viskas susijaukia ir visur įsiviešpatauja tamsa.. Štai kodėl mums reikia pasipriešinti šiam proto išdidumui prieš jam mus pavergiant. O pasipriešinimas susiveda į du dalykus – savo proto suvaldymui tame kas yra tuščias žingeidumas ir mąstymas apie aukštus dalykus pamirštant tai, ko Viešpats nori iš tavęs tavo kasdienybėje ir antra – palenkti savo sprandą, kad paklusti kitai nuomonei ir patarimo žodžiams.

Be to, kad lavinti pamaldume ir tikrame Viešpaties pažinime savo protą, mums reikia rūpestingai žiūrėti ir į savo valios būseną tam, kad neleisti jai nuklysti į savo norų vykdymą, o vesti ją į tai, kad ji būtų tobuloje vienybėje su Viešpaties valia. 

Ir tose pastangose be galo svarbu prisiminti, jog mums ne gana norėti ir ieškoti to, kas patinka Viešpačiui, bet reikia tai daryti įkvėptam ir vedamam paties Viešpaties ir tuo vieninteliu tikslu, dėl kurio Jis tą valią išreiškia, kad galėtumėme stengtis  patikti Jam iš visos savo širdies. Kad šiame tiksle išstovėtumėme, mums reikia atlaikyti smarkią kovą su savo prigimtimi, tokią kovą, kurios nekovoja tie, kurie siekia patikti Viešpačiui vadovaudamiesi savo supratimu ir dėl savęs pačių. Mūsų kūniška prigimtis linkusi patenkinti tik save pačius ir visur ieško sau naudos. Visuose darbuose, netgi labiausiai dvasiniuose, ieškome sau nusiraminimo ir pasitenkinimo ir tuo, nepastebimai net mums patiems, maitiname savo kūniškumą.

Fil 2,19-21 Aš turiu Viešpatyje Jėzuje viltį netrukus pasiųsti pas jus Timotiejų, kad būčiau paguostas, sužinojęs, kaip jums sekasi.  Mat aš neturiu nė vieno kito tokio, kuris taip nuoširdžiai jumis rūpintųsi.  Visi kiti ieško ne Jėzaus Kristaus, bet savo naudos. 

Vienas žmogus klausė savo mokytojo, kodėl tada, kai jis gyveno tarp brolių, jis galėdavo be problemų išpasninkauti tris dienas, o kai gyvena vienas – net ir dieną išlaikyti sunku. Į tai vyresnis brolis jam atsakė: - kai gyvenai tarp brolių jų pagarba ir žavėjimasis tavo atsidavimu Dievui buvo tau maistas..kai jo neliko – siela iš tikrųjų badauja ir pasninkauti tapo labai sunku.

Su tais, kurie nebudi prie savo valios atsitinka taip, jog kai reikia atlikti dvasinį darbą ir įvykdyti Dievo valią, jie uoliai griebiasi šio dalyko, bet ne todėl, kad būtų vedami Dievo valios ir ne su tikslu patikti Dievui dėl Jo paties, bet savo valios vedami, dėl savo pačių paguodos, dėl džiaugsmo, kurį patiria ieškodami to, ko nori iš mūsų Dievas.  Tokia saviapgaulė tuo labiau paslėpta ir užmaskuota, kuo didingiau ir dvasingiau atrodo tai, ką siekiame padaryti. Todėl mes neturime pasitenkinti vien tuo, kad sužinotumėme ko nori iš mūsų Dievas, bet turime ieškoti ir norėti įvykdyti Dievo valią tam ir dėl to, dėl ko šių dalykų ieško ir nori Viešpats.

Rom 12:2 Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia.

Mums reikia ištirti kokia yra ne tik gera Dievo valia, bet ir priimtina, ir tobula.

Taigi, jei norime tikrai Jam patikti, tai kiekviename reikale turime elgtis sekančiai:

    Kai reikia padaryti kažką, kas sutinka su Dievo valia, kas yra gerai, nepulk to daryti ankščiau nei savo protu priartėsi prie Dievo ir įsitikinsi, jog tokia yra tiesioginė Dievo valia; kad trokšti daryti tokius darbus dėl to, jog tave veda į juos Viešpaties valia ir kad jie iš tikrųjų patinka Viešpačiui.  Ir kada suprasi, kad ne tavo valia yra pradžioje šio darbo, o Viešpaties valia, tada daryk tai vedamas Viešpaties valios, daryk tai dėl to tikslo, kurio siekia Viešpats ir daryk tai dėl Jo šlovės atsižadėjęs pats savęs.

    Lygiai taip pat daryk, kai nori nustoti kažką daryti – ne iš kart atsitrauk nuo to, apie ką manai jog tai nėra Viešpaties valia, bet suvok Dievo akivaizdoje per maldą ir apmąstymus, jog  tai, ką ruošiesi palikti tikrai paliksi ne savo, o Viešpaties valios nutarimu.

Supraskime, jog mūsų širdis labai subtiliai mus apgaudinėja, o mūsų egoizmas, kuris dar labai gyvas mumyse, visame kame ieško ne Kristaus, o savo naudos.

Ir dar vienas svarbus dalykas – turėkite su kuo pasitarti! Ir tas, kas jums patars, turi būti vertas pasitikėjimo.

1 Kor 7,25 Dėl nesusituokusių neturiu Viešpaties įsakymo, bet duodu savo patarimą kaip tas, kuris iš Viešpaties gailestingumo vertas pasitikėjimo.