Savivertė, savęs sureikšminimas - tai būsena žmogaus, kuris aštriai suvokia savo vertę ir iš kitų reikalauja jo vertės pripažinimo, kuris būtų adekvatus šiam jo suvokimimui . Jei kas nors nesiskaito su jo iškelta verte arba kažkokiais žodžiais ir veiksmais ją pažemina – prasideda konfliktas ir kova.
Savе sureikšminanti asmenybė būtinai atitiks sekančias charakteristikas:
1. Nepriklausomybė nuo Dievo.
2. Nedėkingumas
3. Pyktis ir dirglumas, irzlumas, susierzinimas
4. Arogancija
5. Žmonių baimė
6. Pataikavimas žmonėms
7. Savigaila
Šiandiena peržvelgsime pirmas tris - nepriklausomybę nuo Dievo, nedėkingumą ir pyktį bei susierzinimą.
1. Nepriklausomybė nuo Dievo.
Visoje istorijoje mes matome rezultatą to, jog žmogus nusprendė, jog gali būti nepriklausomu nuo Dievo. Kai žmogus nusidėjo, pirmas dalykas, kuris griuvo jo supratime, tai suvokimas, jog Dievas yra Valdovas. Tai iki šios dienos pasireiškia trijuose dalykuose:
a) žmogus įsivaizduoja galįs turėti pretenzijų Dievui;
b) žmogus įsivaizduoja galįs protestuoti dėl Dievo veiksmų, kurie jam atrodo nepriimtini
c) žmogus turi interesų kurie nėra Dieve, arba kitaip – kuriuose nėra Dievo.
Kritęs žmogus išdrįso peržiūrėti savo gyvenimo klausimus ne Dievo buvimo kontekste. Vertinti juos savo paties teisingumo ir nuosavo teisumo sistemoje.
Rom 1:21-25 Pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet tuščiai mąstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo. Vadindami save išmintingais, tapo kvaili. Jie išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus. Todėl Dievas per jų širdies geidulius atidavė juos neskaistumui, kad jie patys terštų savo kūnus. Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir garbino kūrinius bei tarnavo jiems, o ne Kūrėjui, kuris palaimintas per amžius. Amen!
Yra daug tų, kurie sutinka pripažinti Dievo egzistavimą, bet jokiais būdais nesutinka pripažinti Jo viešpatystės. Šitas nepriklausomybės nuo Dievo pavojus buvo pastoviai pabrėžiamas Dievo, kai Jis kalbėdavo apie savo ir žmogaus santykius.Pirmi trys iš dešimties Dievo įsakymų kalba būtent apie tai.
Pak.Įst 5: 6-9 Jis tarė: ‘Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto žemės, iš vergijos namų.
Neturėk kitų dievų šalia manęs.
Nedaryk sau jokio drožinio nė jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, žemai žemėje ar po žeme vandenyje.
Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems. Nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, baudžiąs vaikus už tėvų kaltes iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie manęs nekenčia,
Tai klausimas, kuris mūsų sąmonėje pastoviai praranda savo prioritetiškumą. Vis atsiranda kažkas, kas iš mūsų minčių išstumia Dievo viešpatystės pripažinimo svarbą.
Iz 45:18-25 Nes taip pasakė Viešpats, dangaus Kūrėjas, Dievas, kuris sutvėrė žemę ir nepaliko jos tuščios, bet padarė ją tinkamą gyventi: „Aš esu Viešpats, nėra kito šalia manęs.
Aš nekalbėjau slaptai nei tamsoje. Nesakiau Jokūbo palikuonims, kad veltui manęs ieškotų. Aš, Viešpats, kalbu tiesą ir skelbiu, kas teisinga.
Susirinkite, ateikite ir priartėkite, tautų išlikusieji! Neišmanėliai nešiojasi medinius stabus ir meldžiasi dievams, kurie negali išgelbėti.
Skubėkite, ateikite ir tarkitės! Kas apie tai pranešė pirmiau ir paskelbė iš anksto? Ar ne Aš, Viešpats? Šalia manęs nėra kito. Aš – teisus Dievas ir gelbėtojas.
Pažiūrėkite į mane ir būkite išgelbėti, visi žemės kraštai, – Aš esu Dievas ir nėra kito.
Aš savimi prisiekiau, mano žodis yra tiesa ir tas žodis pasiliks. Prieš mane suklups kiekvienas kelis ir kiekvienas liežuvis man prisieks.
Bus sakoma: ‘Viešpatyje aš turiu teisumą ir jėgą’. Visi, kurie Jam priešinasi, ateis pas Jį susigėdę.
Visi Izraelio palikuonys bus išteisinti Viešpatyje ir džiūgaus“.
Pradinis nuodėmės taškas yra toks – žmogus atsistoja į poziciją, kurioje jis pats savyje nuolat jaučia savo vertingumą, esantį nepriklausomai nuo Dievo egzistavimo.
Jeigu žmogus tokioje pozicijoje – jam neįmanoma niekaip padėti.
Palyginimas apie sūnų palaidūną atskleidžia mums nepriklausomybės tragediją ir tikrą atgailos tašką;
Lk 15:17-19 Tada susiprotėjęs jis tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’ .
Kai Jėzus kalbėjo apie atgailą, atgailos esmė buvo grįžusio sūnaus tėvo valdžios pripažinime. Kai jis išeidinėjo, jis turėjo visą sarašą norų, visą sarašą pretenzijų, kurias kėlė tėvui ir visą sarašą savo interesų, kurie buvo už gyvenimo su tėvu ribų. Kai jis grįžo – mes nebematome jokių pretenzijų, jokio protesto dėl tėvo sprendimų ir jokių savų interesų, kurie galėtų būti realizuoti ten, kur nebėra tėvo valdžios.
Jėzaus Kristaus vienas iš gyvenimo tikslų ir buvo parodyti, jog normalus žmogus normaliame savo gyvenime visiškai priklauso nuo Dievo.
Dirbdamas su mumis, Viešpats veda mus iki akivaizdaus savo priklausomybės nuo Jo suvokimo. Ir kaip galime matyti iš apaštalo Pauliaus liudijimo, šis Dievo darbas rimtai pakeičia visą žmogaus vertybių sistemą;
2 Kor 12:7-10 Ir kad perdėm neišpuikčiau dėl gausybės apreiškimų, man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir aš neišpuikčiau. Dėl to tris kartus meldžiau Viešpatį, kad tai nuo manęs atitrauktų. Bet Viešpats man pasakė: „Pakanka tau mano malonės, nes mano stiprybė tampa tobula silpnume“. Todėl mieliausiai girsiuosi savo silpnumais, kad Kristaus jėga ilsėtųsi ant manęs.
Patenkintas tad silpnumu, paniekinimais, sunkumais, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas.
Priklausomybės problemos sprendimas išsprendžia bendravimo su Dievu problemą.
Tai, kad žmogus išsprendė nepriklausomybės nuo Dievo problemą, rodo vienas dalykas – nuolankus sutikimas su Dievo sprendimais ir Jo valia. Kitu atveju žmogus yra išdidus ir neturi jokio ryšio su Dievu.
Lk 1:38 38 Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man pagal tavo žodį“. Ir angelas nuo jos pasitraukė.
Rom 8: 35 Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar sielvartas? ar nelaimė? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas?
Parašyta: „Dėl Tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi avimis skerdimui“.
Tačiau visuose šiuose dalykuose mes esame daugiau negu nugalėtojai per Tą, kuris mus pamilo.
Ir aš įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei galybės, nei dabartis, nei ateitis,
nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje.
Jei norime nugalėti išdidumą – turime ieškoti priklausomybės nuo Dievo.
2. Nedėkingumas
Išdidumas randa savo išraiška nedėkingume:
Iš 16:1-8 Antrojo mėnesio penkioliktą dieną po to, kai jie paliko Egiptą, visi izraelitai išėjo iš Elimo ir atėjo į Sino dykumą, esančią tarp Elimo ir Sinajaus.
Visa Izraelio vaikų tauta murmėjo prieš Mozę ir Aaroną dykumoje.
Jie sakė: „Geriau mes būtume mirę nuo Viešpaties rankos Egipto šalyje, kai sėdėjome prie mėsos puodų ir valgėme duonos sočiai! Jūs mus atvedėte į šią dykumą, kad numarintumėte visus badu“.
Tada Viešpats tarė Mozei: „Aš jums duosiu duonos iš dangaus. Žmonės teišeina ir tesusirenka dienos davinį, kad išbandyčiau juos, ar jie laikysis mano įstatymo, ar ne.
O šeštą dieną teprisirenka dvigubai tiek, kiek kasdien prisirinkdavo“.
Tada Mozė ir Aaronas tarė visiems izraelitams: „Šį vakarą žinosite, kad Viešpats jus išvedė iš Egipto.
Ir rytą išvysite Viešpaties šlovę; Jis išgirdo jūsų murmėjimą prieš Jį. O kas esame mudu, kad murmate prieš mus?
Viešpats duos jums vakare mėsos, o rytą – duonos sočiai. Viešpats išgirdo, kad murmėjote prieš Jį. O kas mudu esame? Ne prieš mus jūs murmate, bet prieš Viešpatį“.
Izraelitai iškėlė savo pretenzijas Dievui vos tik susitiko su pirmaisiais sunkumais. Ir nors jie nukreipė savo nepasitenkinimą į Mozę, jis nebuvo tikroji nepasitenkinimo priežastis. Taip pat su mumis – jei mes nešiojame savo širdyje nepasitenkinimą ir priekaištus nukreiptus į žmogų, to priežastis yra mūsų nedėkingumas Dievui. Tuo tarpu mes šiose situacijose teisiname save, sakydami, jog mūsų nepasitenkinimas nukreiptas tik į žmogų, o Dievas niekuo dėtas..
Nepasitenkinimas žmonėmis yra ne kas kita kaip pretenzijų pareiškimas Dievui. Štai kodėl Šventasis Raštas nemažai dėmesio skiria dėkingumui:
1 Tes 5 : 18 18 Už viską dėkokite, nes tokia Dievo valia jums Kristuje Jėzuje.
Jei aš nepabrėžiu savo reikšmingumo, jei aš nestatau savęs į poziciją, kurioje elgiuosi taip, lyg visi žmonės privalėtų vykdyti visus mano reikalavimus,tada aš būsiu dėkingas už mažiausią malonę.
1 Tim 6:6-8 Žinoma, dievotumas yra didelis pasipelnymas, kai jį lydi pasitenkinimas.
Juk nieko neatsinešėme į pasaulį ir, aišku, nieko neišsinešime.
Turėdami maisto ir drabužį, būkime patenkinti.
3. Pyktis ir dirglumas, irzlumas, susierzinimas
Kiekvienas iš mūsų pakliūna į tokias situacijas, kuriose mes ne tik esame nepatenkinti kažkuo, bet dar stipriau esame veikiami – mūsų nepasitenkinimas įgauna susierzinimo ar net pykčio formą.
Esmė šio išdidumo pasireiškimo, jo pagrindinė priežastis, yra vidinė nuostata į tai kas vyksta, kurią būtų galima įvardinti taip : „su manimi pasielgė neteisingai“.
Ef 4:31-32 Tebūna toli nuo jūsų visoks kartėlis, piktumas, rūstybė, riksmai ir keiksmai su visomis piktybėmis. Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje atleido jums.
Kaip ir kodėl kyla susierzinimas? Paprastas dalykas..kažkas, kas yra šalia ar kažkas, su kuo mes vienaip ar kitaip susiję, daro kažką ne taip, kaip mums atrodo būtina ir teisinga daryti.. Kažkas dirba ne taip – per lėtai ar per greitai..kalba ne taip, ne laiku ar ne vietoje – ne taip, kaip mes suprantame, jog tai yra reikalinga.. Tai erzina, o priežastimi yra išdidumas, kuris sako – aš negaliu daugiau to pakęsti.
Kad nepasiduoti susierzinimui, reikia iškelti sau klausimą: „o kas toks esu aš? Kodėl aš statau save į tokią viešpataujančią padėtį, jog teigiu, jog daugiau NEGALIU kentėti tokio elgesio?
Pykčio esmė visada ta pati – mano susireikšminusi asmenybė reikalauja bausmės tam, kas priešinasi mano valiai. Mano susireikšminimas reikalauja, jog aš garsiai pareikščiau, kad su manimi pasielgė neteisingai. Tikslas - kad mano išdidumo pretenzijų nepatenkinęs žmogus būtų vienaip ar kitaip už tai nubaustas.
Nėra "teisingo" pykčio, kai kalbame apie mūsų santykį į kitą žmogų Dievo valios kontekste.
Jok 1:19-21 Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausyti, lėtas kalbėti, lėtas pykti. Žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisumo.
Todėl, atmetę visą nešvarą bei piktybės gausą, su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas.
...<..>...
Jok 1:19-21 Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausyti, lėtas kalbėti, lėtas pykti. Žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisumo.
Todėl, atmetę visą nešvarą bei piktybės gausą, su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas.
...<..>...
Būkite palaiminti!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą