Paskirk mums karalių.

Kristus tapo toks kaip mes tam, kad nuvestų mus pas Tėvą.

1 Pet 3:18  Ir Kristus vieną kartą kentėjo už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą, beje, kūnu numarintas, bet atgaivintas Dvasia.

Jis pats mums pasakė apie tai:

Jn 10:16 Ir kitų avių turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos girdės mano balsą, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas.

Ir štai - mes atgimėme iš aukšto ir tapome Dievo vaikais. Gyvenimas pasikeitė, bet pasikeitė tik mūsų gyvenimas, pasaulis ir gyvenimas jame nepasikeitė nei per nago juodymą. Ir šitas gyvenimas kelia mums savo problemas ir uždavinius, kuriuos vienaip ar kitaip privalome spręsti.
Aš skirstyčiau tas situacijas kuriose mes atsiduriame dėl to,jog gyvename nuodėmingame pasaulyje į dvi pagrindines grupes:

1. tai tos situacijos, kuriose mes priversti mąstyti kaip pasielgti. Pvz: * brolis tarnauja bažnyčioje. Ir taip nutinka,jog jis netenka darbo. Ką daryti - palikti tarnystę ir važiuoti ieškoti geresnio gyvenimo svetur ar pasilikti čia?
* sesers šeima - uolūs katalikai ir per šventes verčia ją dalyvauti katalikiškose apeigose,jei ji atsisakys,gali krautis daiktus. Kaip pasielgti?
* brolis dirba statybose ir visa brigada vagia statybines medžiagas, kurias realizuoja privačiuose objektuose. Kaip elgtis broliui, kuris pateko į tokią brigadą?

2. tai situacijos,kuriose mes dažniausiai negalvojame kaip pasielgti. Pvz:

* kaip atsakyti žmonai,kai ji neatsižvelgia į tai, jog tu pavargęs?
* ką atsakyti netikinčiam vyrui, kai jis netikėtai įžengė namo gerokai išgėręs?

Ir šiose situacijose,kurių būna gerokai daugiau nei pirmųjų, mes dažniausiai aplamai negalvojame, o elgemės pagal savo nuotaiką ir momentinius norus, elgiamės pagal kūną, o ne pagal dvasią. Ir kaip taisyklė nusidedame. Ir ne tik nusidedame, bet darome tai pastoviai ir nuolatos, taip pasilikdami nuodėmėje ir gyvendami joje, nepaisydami Dievo Žodžio:

Ef 2:1-7  Ir jūs buvote mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote pagal šio pasaulio būdą, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, kuri dabar veikia neklusnumo vaikuose. Tarp jų kadaise ir mes visi gyvenome, sekdami savo kūno geiduliais, vykdydami kūno ir minčių troškimus, ir iš prigimties buvome rūstybės vaikai kaip ir kiti.  Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš savo didžios meilės, kuria mus pamilo,  mus, mirusius nusikaltimais, atgaivino kartu su Kristumi, – malone jūs esate išgelbėti, – kartu prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje, kad ateinančiais amžiais savo gerumu parodytų mums beribius savo malonės turtus Kristuje Jėzuje

Ir kada mes pasiliekame nuodėmėje , tai turi pasekmes. Su žmogumi kažkas pradeda vykti ir tai kas vyksta galima pavadinti jo merdėjimu. Žmogus apmiršta.
Kaip kūno,taip ir dvasios apmirimas yra kažkokios ilgos ligos ir apsileidimo rezultatas, rezultatas to,jog žmogus ilgą laiką nesirūpino keisti šią padėtį. Toks aplaidumas priveda iki to,jog žmogus apmiršta, jis tampa nejautrus tam,kam sveikas žmogus yra jautrus.
Jeigu mes nesirūpiname uoliai vykdyto Dievo Žodį tokiose kasdienėse situacijose,tai galų gale mes prarandame jautrumą.
Žmogaus nejautra - tai pavirtęs prigimtimi aplaidumas ir toks žmogus žmogus paprasčiausiai jau net nebejaučia, kad kažką reikia keisti.
Aplaidumas turi pasekmes:

1. Proto sąstingis. Prarandamas gebėjimas suprasti dvasinius dalykus. 
2. Atsiranda nuodėmingi įpročiai ir formuojasi netikę įgudžiai.  
3. Žmogus patenka į spąstus, kuriuose netenka uolumo. Nejautra kelia klausimą - o kam stengtis? Mes visi daugiau ar mažiau esame tingūs ir mus visus reikia karts nuo karto stumtelėti ,bet kad pajudėti į priekį reikia turėti savyje tikslą. Nejautra iš kart paskandina žmogų apatijoje ir abejingume,nes jis nejaučia kam jam reikėtų siekti Dievo artumo. Nejautra pagauna uolumą į savo tinklą - žmogui paprasčiausiai darosi nesvarbu tai,ką sako Dievo Žodis. Pvz - žmogus valandų valandas gali praleisti prie kompiuterio ( žaidimų ar interneto ) ir jam net nekyla minčių ką nors daryti,kad padėti savo šeimai ar rūpintis kitomis savo tiesioginėmis pareigomis. 
4. Prarandamas vyriškumas,drąsa,sugebėjimas aukotis ne dėl savęs. Toks žmogus nebegali atlikti žygdarbio. Juk tam reikia perlipti per save, paaukoti save.."o kam to reikia"  klausia toks žmogus. Jam pasiaukojimas - tai nereikalinga kvailystė, jis tampa ciniku ir iš pasiaukojimo gali tik pasijuokti. O kam aukotis, jei to galima taip lengvai išvengti. 
5. Žmogu praranda sugebėjimą susijaudinti ir susigraudinti iki širdies gelmių tuo, ką daro Dievas. Toks žmogus jau neverkia susirinkimuose,kas čia bevyktų, jis prarado šį gebėjimą. Jam nelabai kas įdomu ir mažai kas patinka. 
6. Neviltis pradeda gožti tokį žmogų. Atrodytų kam kam, o jam,tokiam nejautriam tai tikrai negresia. Bet mes negalime pakeisti savo žmogiškos prigimties. Ir kai žmogaus niekas nedžiugina ir niekas neguodžia, palaipsniui įslenka depresija ir neviltis. 
7. Užmarštis. Toks pamiršta kas su juo buvo kelio pradžioje. Jis pamiršo ką Dievas padarė ir pamiršo patį Dievą. 
8. Tai atveda į Dievo baimės praradimą. Pat 14:2 Kas vaikšto tiesiu keliu, bijo Viešpaties, o kas mėgsta klaidžioti, niekina Jį.
Ir štai toks žmogus atsiduria situacijoje,kurioje priverstas galvoti ir daryti pasirinkimą. Noriu pažiūrėti į Šventąjį Raštą, kad jo šviesoje pamatytumėme kaip tai nutinka:

1 Sam 8:1-5  Kai Samuelis paseno, paskyrė teisėjais Izraelyje savo sūnus. Jo pirmagimis sūnus buvo Joelis, o antrasis – Abija. Jie buvo teisėjai Beer Šeboje. Tačiau jo sūnūs nevaikščiojo jo keliais, bet pasidavė godumui, imdavo kyšius ir iškreipdavo teisingumą.Visi Izraelio vyresnieji susirinkę atėjo pas Samuelį į Ramą ir sakė jam: „Tu pasenai, o tavo sūnūs nevaikšto tavo keliais. Paskirk mums karalių, kuris mus teistų, kaip yra visose tautose“. 


Štai situacija:  Samuelis paseno ir neužilgo numirs. Jo sūnūs netinkami būti Izraelio teisėjais. Kas bus po Samuelio mirties? Vėl visiškas chaosas, kiekvienas elgsis taip,kaip jam atrodys teisinga. Tai reiškia,jog laukia tarpusavio konfliktai,susiskaldymas ,vienybės nebuvimas karo atveju ir t.t.
Sprendimas - paskirk mums karalių.
Ar tai protongas sprendimas? TAIP! Toks pat protingas,kaip ir sprendimas palikti tarnystę dėl sotesnio duonos kasnio. Bet ką į tai pasakė Dievas? 



1 Sam 8:7-9  O Viešpats jam atsakė: „Klausyk tautos balso visame, ką jie tau sako. Juk ne tave jie atmetė, bet mane, kad jiems nekaraliaučiau.Taip jie elgėsi nuo tos dienos, kai juos išvedžiau iš Egipto, iki šios dienos. Jie palikdavo mane ir tarnaudavo kitiems dievams. Dabar jie ir tau daro tą patį. Klausyk jų balso, tačiau iš anksto rimtai juos įspėk ir jiems paskelbk teises karaliaus, kuris jiems karaliaus“. 

Pasirodo,jog jie atmetė Dievą! Žodis "atmesti" reiškia paniekinti,neatsižvelgti,neįvertinti kažko atitinkamai su tuo,kas tai yra.
Jie neatsižvelgė į Dievą ir nesielgė su Juo kaip su tuo,kas Jis yra iš tikrųjų. Jų prognozėse ir planuose nebuvo atsižvelgta į Dievo jėgą,Jo valią kaip į realius, kažką lemiančius faktorius. Šiuose žmonėse galima aiškiai atsekti visus dvasinės nejautros požymius,apie kuriuos mes kalbėjome: 
1. Proto sąstingis - jie nesugebėjo suprasti dvasinių dalykų. 
2. Blogi įpročiai tapę jų visuomenės norma - jie papirkinėjo Samuelio sūnus. 
3. Visiškas uolumo nebuvimas - jie net nebandė ieškoti Viešpaties. 
4. Drąsos nebuvimas . 
5. Juose nėra jokio susidomėjimo ir suinteresuotumo tuo, ką daro Dievas. 
6. Neviltis - situacija su amonitų karaliumi Nahašu (1 Sam 11 sk.). Matome į kokią neviltį buvo įstumti Jabeš Gileado žmonės ir visas Izraelis,nes būtent ši neviltis juos ir pastūmėjo ieškoti protingo sprendimo:

1 Sam 12:12 Pamatę amonitų karalių Nahašą atžygiuojantį prieš jus, jūs sakėte: ‘Karalius mums tekaraliauja’, nors Viešpats, jūsų Dievas, yra jūsų karalius.

7. Užmaršumas. Jie visiškai pamiršo kas yra Dievas. Samuelis 12 skyriuje gaivina jiems atmintį.

8. Vietoje Dievo baimės mes matome bausmės baimę. Bet kai bausmė jų neištiko,jie vėl tapo įžūlūs savo nepaklusnume Dievui. Tai liudija jų ir Sauliaus istorija su amalekiečiais:

1 Sam 15:9 Bet Saulius ir žmonės pagailėjo Agago, geriausių avių, galvijų, penimų avinų ir apskritai viso, kas buvo gera, jie nenorėjo sunaikinti. Kas buvo nedidelės vertės, tą jie visiškai sunaikino

Štai prie ko priveda aplaidumas - prie tiesioginio nepaklusnumo Dievui.

Paklusnumas - svarbus momentas,kurį noriu čia paminėti. Mes turime būti paklusnumo santykyje su tais,kuriuos Dievas pastatė virš mūsų, kad galėtumėme išvengti dvasinės nejautros ir baisių jos pasekmių. Paklusnumas - tai ne vergiškas žmogaus įsakymų vykdymas. Paklusnumas žmogui, Dievo pastatytam būti ganytoju,tai visų pirma sugebėjimas ir pasiruošimas išgirsti kas sakoma,suprasti ir priimti tai kaip sau būtiną dalyką.

Naujasis Testamentas mums daug kur kalba apie paklusnumą Viešpačiui.

Rom 6:16-23 Argi nežinote, kad pasiduodami kam nors vergauti, jūs iš tiesų tampate vergais to, kuriam paklūstate: ar tai būtų nuodėmė, vedanti į mirtį, ar paklusnumas, vedantis į teisumą. Bet ačiū Dievui, kad, nors buvote nuodėmės vergais, jūs iš širdies paklusote tam mokymo pavyzdžiui, kuriam buvote pavesti; ir, išlaisvinti iš nuodėmės, tapote teisumo tarnais. Kalbu grynai žmogiškai dėl jūsų kūniško silpnumo. Kaip buvote atidavę savo kūno narius vergauti netyrumui ir nedorybei, kad elgtumėtės nedorai, taip pat atiduokite savo narius vergauti teisumui, kad taptumėte šventi.Būdami nuodėmės vergai, jūs buvote nepriklausomi nuo teisumo. Bet kokį vaisių turėjote tuomet iš to, ko dabar gėdijatės? Juk tų dalykų galas – mirtis. O dabar, išlaisvinti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, turite kaip vaisių – šventumą, ir kaip baigtį – amžinąjį gyvenimą. Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo dovana – amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.

Todėl šiandiena ir aš raginu jus parodyti visą uolumą paklusnume tiesai ir pradėti mąstyti kaip Jam paklusti tose situacijose,kuriose elgiamės pagal kūną,taip kaip diktavo mums mūsų norai ir geismai.

Baigti noriu šiuo Šventojo Rašto tekstu:

2 Pet 1:1-11 Simonas Petras, Jėzaus Kristaus tarnas ir apaštalas, gavusiems su mumis lygiai brangų tikėjimą mūsų Dievo ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus teisumu.Malonė ir ramybė tepadaugėja jums Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus pažinimu. Jo dieviška jėga padovanojo mums viską, ko reikia gyvenimui ir dievotumui, per pažinimą To, kuris pašaukė mus šlove ir dorybe. Drauge Jis davė mums be galo didžius bei brangius pažadus, kad per juos taptume dieviškosios prigimties dalininkais, ištrūkę iš sugedimo, kuris sklinda pasaulyje geiduliais.Todėl, parodydami visą stropumą, praturtinkite savo tikėjimą dorybe, dorybę—pažinimu, pažinimą – susivaldymu, susivaldymą – ištverme, ištvermę – maldingumu, maldingumą – brolybe, brolybę – meile.Jei šie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime. O kam jų trūksta, tas aklas ir trumparegis, užmiršęs, kad yra apvalytas nuo savo senųjų nuodėmių.Todėl, broliai, dar uoliau stenkitės sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą. Tai darydami, jūs niekada nesuklupsite.Šitaip dar plačiau atsivers jums įėjimas į amžinąją mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę

Būkite palaiminti!