Ką atsakytumėme mes,jei mūsų prašytų tokio dalyko? Mes gyvendami šioje žemėje esame patys kamuojami įvairių neteisybių ir iš to kylančio liūdesio,todėl,greičiausiai paskubėtumėme užjausti ir kitą. Bet Viešpats šito nepadarė. Bet kodėl? Juk matome akivaizdžią neteisybę - vienas žmogus pasisavino visą palikimą ir nuskriaudė savo brolį. Mes ,mąstydami apie žemiškus dalykus ir norėdami ištaisyti neteisybę pasakytumėme - 'brolau,pasidalink palikimu su savo broliu, nes tai yra teisinga!'. Bet Viešpats taip neatsakė. O kur dar būtų galima rasti teisesnį teisėją, kuriam galima būtų patikėti savo bylą prieš brolio godumą. Ir priėjęs žmogus tikėjosi gauti palaikymą ir užtarimą. Ir - pasinaudoti Viešpaties autoritetu.
O kaip dažnai žmonės siekia savo tikslų bandydami pasinaudoti Viešpaties autoritetu. Ir ne tik Viešpaties,bet ir žmonių. Sakykime, štai įvyko konfliktas tarp tikinčiųjų Bažnyčioje. Priežastys gali būti įvairios,bet pavyzdžiu paimkime pačią kvailiausią - 'kas iš mūsų svarbesnis?'.
1 Kor 1:11-12 Mat Chlojės namiškiai pranešė man apie jus, mano broliai, kad tarp jūsų esama kivirčų. Turiu omenyje tai, kad iš jūsų yra tokių, kurie sako: „Aš esu Pauliaus“, „aš – Apolo“, „aš – Kefo“, „o aš – Kristaus“.
Čia matome žmones, kurie siekdami įtvirtinti save ( aš, mano nuomonė, mano tarnavimas,mano pranašystė ,mano valia ir sprendimas vienoje ar kitoje situacijoje yra svarbiausi) ieškojo visų tam įmanomų būdų. Tokių priemonių,skirtų savęs įtvirtinimui arsenale, rasime apkalbas,blogus įtarinėjimus,artimo niekinimą, manipuliaciją, kaltinimus ir visa kita,kas tik gali būti skirta tam, kad patraukti savo pusėn kuo daugiau žmonių. Tam, kad pavyktų nugalėti ir įtvirtinti savo nuomonę, gauti tai,ko nori, žmonės nesibodi naudotis ir apaštalų, ir paties Viešpaties autoritetu. Tikrosios tokių konfliktų priežastys visada tos pačios:
Jok 4 :1-3 Iš kur tarp jūsų atsiranda karai ir kivirčai? Ar ne iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų nariuose? Geidžiate ir neturite; žudote ir pavydite – ir negalite pasiekti; kovojate ir kariaujate; neturite, nes neprašote. Jūs prašote ir negaunate, nes blogo prašote – savo užgaidoms išleisti.
Todėl ne nuostabu,kad Viešpats nepadalino turto šiam prašytojui. Ir kaip Viešpats niekada nedalyvaus įtvirtinant kieno nors nuomonę apie save,įtvirtinant bet jokius kitus savanaudiškus siekius,taip ir Jo tarnai neturi tapti įrankiais savanaudžių žmonių rankose. Labai noriu ,kad išmoktumėme nepasiduoti paprasčiausiam žmogiškam jausmingumui ir nepasidarytumėme neteisingais teisėjais,netaptumėme įrankiais ir priemonėmis svetimuose interesų konfliktuose.
Čia yra dar vienas įdomus ir svarbus mums momentas. Rašte parašyta, jog mes turime duoti kiekvienam,kuris mūsų prašo:
Lk 6:30 Duok kiekvienam, kuris prašo,..<..>..
Tačiau žvelgiant į šį pavyzdį mes matome,jog Viešpats nedavė prašančiajam to, ko šis prašė. Mes turime išmokti skaityti Šventąjį Raštą taip, kaip jis parašytas. Čia kalbama,jog turime duoti kiekvienam,bet čia nerašoma,kad privalu būtinai duoti tai,ko jis prašo. Juk jei žmogus prašo blogų dalykų,argi turėtumėme jam tai duoti? Prisiminkite,ko Potifaro žmona prašė Juozapo? Argi galima būtų duoti jai,ko ji geidė? Jokiu būdu! Ar galima girtuokliui duoti pinigų,kai jis prašo jų alkoholiui,o narkomanui - kai jam reikia eilinės dozės? O gal reikia duoti pinigų lošėjui,kuris yra priklausomas nuo savo aistros? Ne,nemanau,jog turime taip elgtis. Kai kuriais atvejais mes greičiau įvykdysime Viešpaties įsakymą 'mylėk savo artimą kaip pats save' neduodami, nei duodami tai,ko esame prašomi. Čia,šioje Rašto vietoje,kurią esame atsivertę, parašyta, jog duotumėme kiekvienam, todėl ir turime taip elgtis. Bet kaip elgtis,kai esame prašomi blogų dalykų,kurie pasitarnautų prašančiųjų pražūčiai,o ne geram tikslui. Pažiūrėkime į istoriją su Juozapu šiek tiek atidžiau.
Pr 39:1-9 Juozapą nuvedė į Egiptą, ir egiptietis Potifaras, faraono rūmų valdininkas, sargybos viršininkas, jį nupirko iš izmaelitų.Ir Viešpats buvo su Juozapu, ir jam viskas sekėsi. Jis gyveno savo valdovo, egiptiečio, namuose. Jo valdovas pastebėjo, kad Viešpats buvo su juo ir kad visa, ką jis darė, Viešpats laimino.Juozapas rado Potifaro akyse malonę; jis tarnavo jam, ir tas paskyrė jį savo namų prievaizdu, ir visa pavedė jam tvarkyti.Nuo to laiko, kai jis paskyrė Juozapą prievaizdu savo namuose, Viešpats laimino egiptiečio namus dėl Juozapo; Viešpaties palaima buvo ant visko, ką jis turėjo namuose ir laukuose. Jis visa, ką turėjo, pavedė Juozapui; pats niekuo nesirūpino, tik maistu, kurį valgė. Juozapas buvo dailus ir gražaus veido.Po kurio laiko jo valdovo žmona atkreipė dėmesį į Juozapą ir tarė: „Sugulk su manimi“.Bet jis jai atsakė: „Mano valdovas niekuo nesirūpina ir visa, ką jis turi, atidavė į mano rankas.Šiuose namuose nėra didesnio už mane, ir jis nieko man nedraudžia išskyrus tave, nes tu esi jo žmona. Kaip tad galėčiau padaryti tokią piktadarystę ir nusidėti prieš Dievą?“
Štai ką padarė Juozapas - jis neįvykdė to,ko prašė jo ši nedora moteris, bet davė jai tai,ką jai reikėjo išgirsti,kad nepasiliktų savo nedorybėje.
Šią taisyklę visada turėkime prieš save - kai mūsų ko nors prašo,visada duokime,tegul ir ne visada tai,ko prašo. Prašo blogo,o tu duok tai,kas gera. Taip ir Viešpats pasielgė. Ko žmogus Jo prašė? Prašė padalyti palikimą. Viešpats atsakė jam,bet ką jis gavo iš Viešpaties? Ar palikimą? Ne,bet godumo pasmerkimą,tam,kad aistra turtui jo nepražudytų - : „Žiūrėkite, saugokitės godumo, nes žmogaus gyvybė nepriklauso nuo jo turto gausos“. Dėl ko žmogus tas prašė palikimo? Ar ne tam,kad būti turtingu? Greičiausiai tam,nes Viešpats ne veltui iš kart po to jiems tai pasakė:
Lk 12:15-21 Jis pasakė jiems: „Žiūrėkite, saugokitės godumo, nes žmogaus gyvybė nepriklauso nuo jo turto gausos“.Jis pasakė jiems palyginimą: „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių.Jis ėmė sau vienas svarstyti: ‘Ką man dabar daryti? Neturiu kur sukrauti derliaus’. Pagaliau jis tarė: ‘Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tuomet sakysiu savo sielai: ‘Siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksminkis!’O Dievas jam tarė: ‘Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo sielos. Kam gi atiteks, ką susikrovei?’ Taip yra tam, kuris krauna turtus sau, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“.
Štai kaip Viešpats mokė brolius,kad jie baigtų savo tarpusavio karą ir siektų taikos bei vienybės,išsivaduotų iš godumo ir būtų pilni tiesos.Rūpinkimės ir mes tokiu palikimu. Šis palikimas mums,kurie esame broliai ir seserys,yra pats Dievas:
Ps 16:5-6 Viešpats yra mano paveldėjimo dalis ir mano taurė, Jo rankoje mano likimas.Virvės man krito į patinkančias vietas, aš turiu gerą paveldėjimą.
Šio palikimo paveldėtojai tarpusavyje yra meilės sujungti taikos ir vienybės ryšiais,dėl šio palikimo niekas nesigrumia tarpusavyje. Yra paveldėjimas,kuris iškovojamas ginčuose ir teismuose,o Dievo paveldėjimas žmonių ginčuose ir teismuose prarandamas. Todėl ir žmonės,kurie nenori šio paveldėjimo prarasti, stengiasi išvengti barnių ir tarpusavio kovų. Gal būt kartais atrodo,jog tokie žmonės kovoja prieš kitus tuomet,kai jie bando rūpintis savo broliais ir ieškoti jų tikrosios gerovės. Tas kivirčijasi ir pykstasi,kuris savo broliui blogo linki,o ne tas,kuris kad ir griežtai kalbėdamas, bet gero jam siekia. Tas kariauja,kuris nori,jog kitas patirtų kokį nors nuostolį,o sau tame ieško naudos; siekia iš kito atimti ir sau laimėti. Tegul niekas iš mūsų taip nesielgia. Kreipkimės į Viešpatį ne su prašymu,kad brolis pasidalintų su mumis palikimą,o kad brolis drauge su mumis tą palikimą turėtų.
Būkite palaiminti!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą