Kol 3,8-10 Bet dabar jūs visa tai nusivilkite: rūstybę, nirtulį, nelabumą, pyktį, piktžodžiavimą, nešvarias kalbas nuo savo lūpų. Nebemeluokite vienas kitam, nusivilkę senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkę nauju, kuris atnaujinamas pažinimu pagal atvaizdą To, kuris jį sukūrė.
Ef 4,25 Tad, atmetę melą, “kiekvienas tekalba tiesą savo artimui”, nes esame vieni kitų nariai.
Zch 8,16 Štai ką turite daryti: kalbėkite tiesą vienas kitam ir teisingai teiskite.Taigi,matome aiškų Viešpaties įsakymą mums,t.y. tiems.kurie gyvena tikėjimu į Jėzų Kristų,atsisakyti netiesos,atmesti melą ir kalbėti Tiesą,gyventi Tiesoje,vaikščioti Tiesoje,pasilikti Tiesoje. Dar daugiau,turime Dievo Žodžio įspėjimą tiems,kurie nepaklausys šio įsakmaus Kūrėjo raginimo:
Apr 21,8 Bet bailiams, netikintiems, nešvankėliams, žudikams, ištvirkėliams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis”.Taigi,melas..kas gi tai yra? Kodėl mes taip sunkiai vaduojamės iš šio pražūtingo mirties pranašo – melo pinklių? Šiandien visi drauge pamėginsime išsiaiškinti ir – kiek Viešpats mums leis – suprasti kas tai yra,kodėl tai yra ir kaip svarbu yra atmesti nuo savęs bet kokią šios bjaurasties formą.
Melas – tai sąmoningos pastangos siekiant iškreipti tiesą.
Visi melo motyvai susiveda į vieną kritusio žmogaus esybę atspindinčią savybę – egoizmą.
Tai žodžiai ar/ir veiksmai,kuriais stengiamasi apgauti (suklaidinti) pašnekovą,kai kalbantis nutyli arba iškreipia tai,ką jis žino apie pokalbio objektą,arba kai jis apie tą objektą žino kažką kitko,nei sako. Melas dažniausiai pasireiškia per žodžius,jų (žodžių) turinyje,kurio patikrinti greitai yra neįmanoma arba tai padaryti yra labai sunku. Čia galima būtų pridėti dar vieną melo ypatybę,kuri atsiskleidžia pačio melagio mąstyme – kiekvienas konkretus melas yra trumpalaikis reiškinys. Ir pats melagis pasąmonėje būtent taip vertina savo pastangas iškreipti tiesą,todėl pačioje pradžioje jis bus pagautas noro išgalvoti savo melui vis naujus patvirtinimus,o vėliau dės visas pastangas nutylėti savo istorijas,o nepavykus nutylėti - išvengti „temos“ ir kitur nukreipti kalbą nuo savo melagystės.
Moksliniai tyrimai parodė,kad per parą žmogus vidutiniškai meluoja nuo 10 iki 200 kartų. Toks skaičius pradžioje atrodo nelabai įtikinamas,kol nepradedi gilintis į tai,kas iš tiesų vyksta. Buvo atliktas ne vienas eksperimentas skirtas suskaičiuoti kiek gi dažnai žmogus kalba melą. Pavyzdžiui,vienai grupei savanorių prikabino įrašinėjančius įrenginius ir po to analizavo kiekvieną jų žodį. Rezultatai gana įdomūs,štai kai kurie iš tokiu būdu atsiradusių apibendrinimų: nepažįstami žmones sumeluoja viens kitam maždaug triskart per pirmas dešimt pažinties minučių-tiek vienas,tiek kitas;vyrai apie save meluoja net aštuonis sykius dažniau nei apie kitus;moterys – atvirkščiai,apie kitus meluoja dažniau,nei apie save. Mes dažniau meluojame nepažįstamiems,nei artimiems žmonėms,ir t.t.
Kitaip sakant,melas yra taip giliai prasisunkęs į absoliučiai visas žmogaus gyvenimo sritis,jog jis yra tapęs vienu iš svarbiausiu žmonių tarpusavio santykius reguliuojančiu mechanizmu ir tas,kas juo nesinaudoja bei atmeta, ankščiau ar vėliau atsiduria labai nemalonioje padėtyje – jis atsiduria žmonių visuomenės užribyje. Dėl nuodėmės prigimties melas taip organiškai įaugęs į žmonių santykius,jog atsisakyti melo daugumoje atvejų reikš aplamai netekti santykių su tais, kurie mums yra svarbūs,o dažnai ir brangūs.. Tokią pasaulio padėtį mums atskleidžia Šventasis Raštas:
Rom 3,9-18 Tai ką gi? Ar mes turime pirmenybę? Visai ne! Juk jau įrodėme, kad žydai ir pagonys-visi yra nuodėmės valdžioje, kaip parašyta: “Nėra teisaus, nėra nė vieno. Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų Visi paklydo ir tapo netikusiais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno! Jų gerklė-atviras kapas; savo liežuviais klastas jie raizgė, gyvačių nuodai jų lūpose. Jų burna pilna keiksmų ir kartumo, jų kojos eiklios kraujo pralieti, jų keliuose griuvimas ir vargas. Jie nepažino taikos kelio, ir prieš jų akis nestovi Dievo baimė”.O pažiūrėkite,kokioje padėtyje atsidurdavo žmonės,nusprendę atmesti nuo savęs melą..:
Am 5,10 Jie nekenčia to, kuris apkaltina vartuose ir nemėgsta to, kuris kalba tiesą.O čia – Jeremijo istorija..
Jer 20,1-18 Kunigas Pašhūras, Imero sūnus, vyriausiasis Viešpaties namų prižiūrėtojas, girdėjo Jeremiją pranašaujant. Tada, nuplakdinęs pranašą Jeremiją, įtvėrė jį į šiekštą viršutiniuose Benjamino vartuose, prie Viešpaties namų. Kai rytą Pašhūras išlaisvino Jeremiją iš šiekšto, Jeremijas jam tarė: “Ne Pašhūru tave pavadino Viešpats, bet siaubu. Nes taip sako Viešpats: ‘Aš padarysiu tave siaubu tau ir visiems tavo draugams; jie kris nuo priešų kardo tau matant, o visą Judą atiduosiu į Babilono karaliaus rankas, kuris juos ištrems ir žudys. Aš atiduosiu visus šito miesto turtus, visas jo atsargas, brangenybes ir visus Judo karalių lobius į jų priešų rankas, kurie juos pasiims ir išgabens į Babiloną. O tu, Pašhūrai, ir visi tavo namai būsite išvesti į nelaisvę. Į Babiloną tave nuvarys, kur tu ir tavo draugai, kuriems pranašavai melus, mirsite ir būsite palaidoti’ ”. Viešpatie, Tu suklaidinai mane, ir aš esu suklaidintas. Tu stipresnis už mane ir nugalėjai. Aš esu pajuokiamas kasdien, kiekvienas tyčiojasi iš manęs. Kiekvieną kartą, kai kalbu, turiu šaukti: “Plėšimas, smurtas!” Viešpaties žodis tapo man plūdimu ir kasdienėmis patyčiomis. Aš galvojau: “Nebeminėsiu Jo ir nebekalbėsiu Jo vardu”. Tačiau Jo žodis mano širdyje buvo tarsi ugnis, uždaryta mano kauluose, aš stengiausi susilaikyti, bet negalėjau. Aš girdėjau daugelį šnibždant: “Įskųskime jį!” Visi mano artimi draugai laukia mano suklupimo: “Gal jis leisis suviliojamas, tada jį nugalėsime ir jam atkeršysime!” Bet Viešpats yra su manimi kaip galingas karžygys! Todėl mano persekiotojai suklups ir nieko nelaimės. Jie bus labai sugėdinti ir jiems nepavyks, jų gėda nebus pamiršta per amžius. Kareivijų Viešpatie, kuris mėgini teisųjį, matai jo inkstus ir širdį, leisk man matyti Tavo kerštą jiems, nes aš Tau patikėjau savo bylą! Giedokite Viešpačiui, girkite Viešpatį, nes Jis išgelbėjo vargšo gyvybę iš piktadarių rankų! Prakeikta diena, kurią gimiau. Diena, kurią mane pagimdė motina, tenebūna palaiminta! Prakeiktas žmogus, kuris pranešė mano tėvui žinią: “Tau gimė sūnus!”, ir jį labai pradžiugino. Tebūna tas žmogus kaip miestai, kuriuos Viešpats nesigailėdamas sunaikino. Tegirdi jis šauksmą rytą ir vaitojimą vidudienį dėl to, kad nenužudė manęs dar įsčiose, kad mano motina būtų man kapu ir būtų likusi nėščia amžinai! Kodėl turėjau gimti, patirti vargą bei sielvartą ir praleisti savo dienas gėdoje?Bet mes neturime kitokio pasirinkimo,jei esame Viešpaties.Ir pats Viešpats mums taip gyventi Tiesoje įsako:
1 Jn 2,28-29 Taigi dabar, vaikeliai, pasilikite Jame, kad, kai Jis pasirodys, turėtumėte pasitikėjimą ir, kai Jis ateis, nebūtume prieš Jį sugėdinti. Jei žinote, kad Jis teisus, tai žinokite, kad kiekvienas, kuris vykdo teisumą, iš Jo yra gimęs.Kaip pasilikti Jame? Tik vienas būdas yra – atsižadėti savęs.
Lk 9,23-26 O visiems Jis kalbėjo: “Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją išgelbės. Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų? Jei kas gėdysis manęs ir mano žodžių, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, kai ateis su savąja, Tėvo ir šventųjų angelų šlove.Ką tai reiškia – ar reikia išsižadėti savęs,kad atstumti melą? Taip. Tai neišvengiama,kitaip mes niekada nepasieksime dangiškos Jeruzalės. Ir toliau mes pamatysime,kad vis daugiau ir daugiau mūsų „aš“ bus reikalinga atsisakyti,kad ištaisyti tik šio pamokslo rodomą netiesa mūsuose,o juk šiuo pamokslu tiek nedaug bus pasakyta..
Taigi,eikime mūsų keliu toliau.
Nežiūrint visų pasaulio deklaracijų apie tiesą,kaip apie gerbtiną ir siektiną dorybę,egzistuoja nerašyta taisyklė,kuri daug svarbesnė už visus jų lozungus. Ir ta taisyklė skamba taip – nepriklausomai nuo to, tiesa tai ar melas,priimtini yra tik tokie samprotavimai ir gali būti demonstruojami tik tokie jausmai,kurie palengvina bendravimą tarp žmonių ,ir, atvirkščiai – smerkiami yra bet kokie samprotavimai ir emocijos,kurie komplikuoja bendravimą tarp žmonių,nepaisant to,kiek jie yra teisingi ir nuoširdūs.
Melu vadintina ir kiekviena „pusiau tiesa“,kada kalbantis žino pakankamai daug,bet pašnekovui atskleidžia tik tą dalį žinomos jam visumos,kuri kalbančiajam yra naudinga arba mažų mažiausiai nepavojinga,o ne tokie malonūs faktai paprasčiausiai nutylimi,tartum jų aplamai nėra. Kiekvienos rūšies apsimetinėjimas,pataikavimas,veidmainiavimas yra ne kas kita,kaip melas. Netgi paprasčiausias tiesos nutylėjimas yra melas – iš mūsų tikisi gauti kažkokią informaciją,o mes stengiamės kalbėti taip,lyg tų dalykų,kuriuos nutylime aplamai nebūtų (siekiame sudaryti tokį įspūdį) arba ,kad mes nieko apie tai nežinome. Jeigu mes turime vienokius jausmus kažkieno atžvilgiu,o demonstruojame kitokius – tai apsimetinėjimas. Jei turime vienokią nuomonę apie žmogų,o išsakome kitokią – argi tai ne melas? Ypatingai daug melo toje srityje,kurioje yra mūsų jausmai,pergyvenimai,simpatijos ir antipatijos bei nuomonės dėl vienų ar kitų dalykų. Pasaulyje,kuriame gyvename,melas yra viena iš visuomenės normų,jis įaustas į sudėtingą visuomeninių ritualų sistemą ir jos (visuomenės) padorumo sampratos suvokimą,tad kiekvienas,kuris atsisakys panašaus melo iš karto taps vertinamas kaip stačiokas,chamas,ekstremistas ar paprasčiausiai šiaip ,keistas ir nemalonus tipas, ir žmonės pradės šalintis tokio. Melas,kuris pasireiškia kaip apsimetinėjimas siekiant paslėpti tikrąsias savo emocijas ir nuomones apie tuos,su kuriais bendrauji,yra tapęs be galo svarbiu žmogiškų santykių reguliatoriumi,tokiu savotišku „tepalu“,be kurio bet koks bendravimo mechanizmas pradės gergžti ir galų gale tas bendravimas subyrės..
Ką gi mums daryti tokiu atveju? Apie tai kalbėsime truputį vėliau.
Kalbant apie melą toliau,noriu pateikti dar keletą teiginių,kuriuos suformulavo žmonės,tyrinėjantys šį bendravimo fenomeną – melą:
1. Melas yra bendradarbiavimo aktas
melas yra bendradarbiavimu paremtas veiksmas. Vien tik ištartas melas neturi jokios įtakos.Jo galia iškyla,kai kas nors sutinka tuo melu įtikėti. Jeigu tau buvo pameluota,tai tik todėl,kad tu sutikai su tuo,kad tau būtų meluojama. Vos tik kažkas sutiko su išsakytu melu (ar bent jau nepaprieštaravo), melas tampa „tiesa“.
Pažiūrėkime į tokio bendradarbiavimo pavyzdį Šventajame Rašte:
Jer 5,31 pranašai pranašauja melus, kunigai moko, kaip jiems naudinga, o mano tauta tai mėgsta! Bet ką darysite, kai ateis galas?”Tai – bendradarbiavimo pavyzdys – vieni pranašauja melą,kiti tai priima. Rezultate tas melas tampa jų tiesa,kaip ir kalbėjome-
Jer 13,24-25 “Aš išsklaidysiu jus kaip pelus, kuriuos dykumos vėjas išnešioja. Tai yra tau kritęs burtas ir tavo dalis nuo manęs,-sako Viešpats,-kadangi pamiršai mane ir pasitikėjai melu,Todėl melas nėra kažkas savaime nepavojingo,kažkas,ko mes turime atsisakyti tik paklusdami Viešpačiui..ne,melas yra pavojingas tam,kam tapo tiesa. Prisiminkite Adomą ir Ievą,kurie dėl savo norų bendradarbiavo su velniu jo apgaulėje.
Iš čia – sekantis teiginys:
2. Melas daro didelę žalą
Mums reikia pamiršti iliuzijas,kad melas gali mums duoti iš tikrųjų kažką gerą ir bėgti nuo pasaulio sugedimo,kuris sklinda jame geiduliais. Kitaip pasidavę savo norams neišvengiamai tapsime melo aukomis..melas taps mūsų tiesa,o mes tapsime Dievo priešais,nedorėliais,kurie neteisybėje mato savo naudą,o Viešpaties valiai priešpastato save pačius,kaip nepriklausomus ir lygiaverčius dievus,kuriems jų norai yra vienintelis gėris, o kiekvieno asmeninė laimė yra vienintelis visos kūrinijos – ir paties Kūrėjo (!) - egzistavimo tikslas.
Aferistų aferistas Henris Oberlanderis, kuris britų spaudos buvo vadinamas “žmogumi, galėjusių paklupdyti visą Vakarų bankininkystės sistemą”, vieno interviu metu teigė: “Kiekvienas žmogus pasiruošęs jums kažką duoti už tai,ko jis trokšta. Kiekvienas žmogus nori kažką iš jūsų gauti. Sužinokite ką ir jis jūsų”. Tai – šėtono strategija ir taktika kovoje su kiekvienu iš mūsų. Prisiminkite Viešpaties gundymą po 40-ties dienų pasninko dykumoje. Ką darė velnias? Jis siekė sužinoti ko gi nori Jėzus,atskleisti jo slaptus troškimus,arba duoti impulsą tokiems atsirasti. Tačiau jis rado vienintelį Viešpaties norą – tai norą vykdyti Tėvo valią. Čia ir tik čia velnias nieko negali pasiūlyti..tačiau svarbu pažymėti vieną momentą – mes neturime meluoti sau,mes privalome žinoti,kokie norai mumyse yra iš tikrųjų TIKRI. Nes šioje vietoje randame trečią teiginį -
3. Melas užpildo spragą tarp norų ir realybės
Jei nenori būti apgautas,sužinok,ko būtent tu trokšti. Jeigu nenorite būti apgautas, privalote žinoti, kokio įvertinimo slapta norite sulaukti iš kitų. Norite tapti protingesniu, turtingesniu, įtakingesniu, geresniu tėvu, geresne žmona? Vienintelė problema yra ta, kad patys sau retai pripažįstame turintys šių norų.
Taigi, melas yra tiltas, kuris užpildo atsiradusią spragą (trūkumus). Mūsų įsivaizduojamas Aš yra vienoje tilto pusėje, o mūsų tikrasis Aš – kitoje. Melo dėka tampame tuo, kuo visada norėjome būti praeityje, norime būti dabartyje ir norėtume būti ateityje.
Todėl dėl šito atotrūkio tarp įsivaizdavimo ir realybės Tiesos atžvilgiu tampame nusiteikę labai prieštaringai ir interpretuojame ją atitinkamai savo poreikiams.
- Kartais tai darome dėl labai „rimtų“ priežasčių - pavyzdžiui leidžiamės apgaunami klaidžiamokslio,jei paklusti širdyje kirbančiai abejonei – „ar tik tai ką girdžiu nebus melas“, reikš prarasti tai,ko iš tiesų norime labiau už Tiesą – gal finansinio stabilumo,vienybės su bendruomene,kurios didesnė dalis taip pat nuėjo paskui suvedžiotoją,..gal – valdžios toje bendruomenėje,pagarbos,santykių su kažkokiu žmogumi,kurį norime matyti šalia savęs ir panašių dalykų.
- Kartais dėl to,jog nesuprantame nuodėmės kaip nuodėmės savo gyvenime.
Jau kažkiek kalbėjome apie tai aukščiau,kodėl šiaip sau, pačiam susigalvojus,savo jėgomis ir valios sprendimu kliaunantis ,praktiškai neįmanoma atmesti melo. Pirma, - toks eksperimentas sugriaus visą uolaus ir savo nuosavo teisumo siekiančio maksimalisto gyvenimą, ir antra - po to tam žmogui puolant atstatinėti tai,ką sugriovė,yra didelė tikimybė,jog jis aplamai pasitrauks nuo Dievo,nes darys vieną kompromisą po kito..
Bet dabar pabandykime dar kartą ir atidžiau žvilgtelėti į tai ,kokį gi melą mes palaikome savo gyvenime . Kada ir koks melas yra mums priimtinas?
- Sakykim, jums skamba telefonas,bet jūs nenorite kalbėti su skambinančiu jums žmogumi dabar. Kaip dažniausiai vystosi situacija tokiu atveju? Jūs paprasčiausiai neatsiliepiate. Ką pasakysite vėliau? Na,tikriausiai tai bus viena iš šių melagingų frazių – „aš negirdėjau“ ar „buvau palikęs telefoną krautis“, ar „negalėjau atsiliepti,buvau užimtas“. Iš tikrųjų tai nei viena,nei antrą,nei trečią. Bet jūs meluojate todėl,kad santykiai su tuo žmogumi jums vienaip ar kitaip vis tik yra pakankamai svarbūs. Štai dėl ko šis melas jums priimtinas,nes jis atitinka jūsų interesus. Ir štai kodėl kita pusė priima jūsų pasiaiškinimą priimtinu – nes jam/jai taip pat svarbūs santykiai su jumis. Toks melas pasaulyje vadinamas delikačiu elgesiu..
- Kita priežastis,dėl ko žmonės palaiko melo buvimą savo gyvenime yra ta,jog jie idealizuoja save – jie nori būti tuo,kuo nėra. Jie nori būti ypatingi - nori turėti jėgą,kurios neturi ir biografiją,kurios nebuvo,todėl pasakoja istorijas,regėjimus,sapnus ir atsitikimus kurie,švelniai sakant,yra ginčytini ir niekada nebuvo patikrinti.
Jer 23,16-30 Taip sako Viešpats: “Neklausykite pranašų, jums pranašaujančių. Jie tik mulkina jus, kalbėdami prasimanytus regėjimus, o ne tai, kas ateina iš Viešpaties. Jie sako tiems, kurie niekina mane: ‘Taip kalba Viešpats: ‘Jūs turėsite ramybę’, ir kiekvienam, kuris seka savo širdies užgaidas sako: ‘Jums neatsitiks nieko pikto’ ”. Kas buvo Viešpaties pasitarime, kas Jį matė ir girdėjo Jo žodį? Kas klausėsi Jo žodžio ir Jį išgirdo? Viešpaties pykčio audra, viesulas užgrius ant nedorėlių galvų. Nenusigręš Viešpaties rūstybė. Jis įvykdys visa, ką savo širdyje sumanė. Paskutinėmis dienomis jūs tai aiškiai suprasite.“Aš nesiunčiau šitų pranašų, jie patys bėgo! Nekalbėjau jiems, tačiau jie pranašavo! Jei jie būtų buvę mano pasitarime ir skelbtų mano žodžius tautai, jie būtų nukreipę juos nuo jų pikto kelio ir nuo jų piktų darbų. Argi Aš esu Dievas tiktai arti, o toli nebesu Dievas? Argi gali kas taip pasislėpti, kad Aš jo nematyčiau?-sako Viešpats.-Argi Aš nepripildau dangaus ir žemės? Aš girdėjau, ką kalbėjo pranašai, pranašaudami mano vardu melą ir sakydami: ‘Sapnavau, sapnavau!’ Ar ilgai tai bus širdyse pranašų, kurie pranašauja melą ir apgaulę? Jie siekia, kad mano tauta pamirštų mane dėl jų sapnų, kuriuos jie pasakoja vieni kitiems, kaip jų tėvai pamiršo mane dėl Baalo. Pranašas, kuris turi sapną, tepasakoja sapną, o kas turi mano žodį, teskelbia jį ištikimai. Ką šiaudai turi bendro su kviečių grūdais?”-sako Viešpats. “Argi mano žodis nėra kaip ugnis? Argi jis nėra kaip kūjis, sutrupinantis uolą? Aš esu prieš pranašus, kurie vagia mano žodžius vienas nuo kito!Matome žmones,kurie idealizavo save įsivaizduodami esantys pranašais,nors tokiais nebuvo..
- Kai meluojame norėdami apginti save,apisaugoti nuo nemalonumų. Prisiminkite Dovydą ir Uriją - kaip elgėsi Dovydas su vyru moters,kurią jis suvedžiojo..
- Kai meluodami mes įgyjame pranašumą ir paslepiame silpnybes. Prisiminkite Petrą..
Gal 2,11-13 Kai Petras atvyko į Antiochiją, aš jam pasipriešinau į akis, nes jis nusižengė. Mat prieš atvykstant kai kuriems nuo Jokūbo, jis valgydavo su pagonimis; bet kai tie atvyko, jis atsitraukė ir vengė jų, bijodamas apipjaustytųjų. Kartu su juo veidmainiavo ir kiti žydai, netgi Barnabas pasidavė veidmainystei.
- Kai meluodami sau mes įtikiname save,kad tai,kuo norime tikėti,yra tiesa. Prisiminkite Achabą:
1 Kar 22,19-27 Michėjas tęsė: “Klausyk Viešpaties žodžio. Mačiau Viešpatį, sėdintį savo soste, ir visą dangaus kareiviją, stovinčią Jo dešinėje ir kairėje. Viešpats klausė: ‘Kas įtikins Ahabą, kad jis eitų ir žūtų Ramot Gileade?’ Vieni sakė taip, kiti- kitaip. Pagaliau išėjo dvasia ir atsistojusi Viešpaties akivaizdoje tarė: ‘Aš jį įtikinsiu’. Viešpats ją klausė: ‘Kaip?’ Ji atsakė: ‘Aš eisiu ir būsiu melo dvasia visų karaliaus Ahabo pranašų lūpose’. Viešpats tarė: ‘Tau pavyks įtikinti. Eik ir daryk tai’. Taigi Viešpats įdėjo melo dvasią į visų tavo pranašų lūpas, nes Viešpats kalbėjo prieš tave pikta”. Tada Keenanos sūnus Sedekijas, priėjęs prie Michėjo, trenkė jam į veidą ir tarė: “Kuriuo keliu Viešpaties Dvasia pasitraukė nuo manęs, kad kalbėtų tau?” Michėjas atsakė: “Tu pamatysi tai tą dieną, kai bėgsi slėptis į vidinį kambarį”. Izraelio karalius įsakė sulaikyti Michėją, nuvesti jį pas miesto valdytoją Amoną ir pas karaliaus sūnų Jehoašą, sakydamas: “Laikykite jį kalėjime ir maitinkite sielvarto duona bei vandeniu, kol ramybėje sugrįšiu”.Matome,kad Achabas įtikino save tuo,kuo norėjo tikėti. O juk jam buvo Elijo ištartas nuosprendis,Michėjo pakartotas,bet jis pakentė melą ir palaikė jį savo gyvenime todėl,kad labai norėjo tikėti,kad viskas bus gerai. Bet kaip žinome,gerai nebuvo. Prisiminkite – melas visada yra trumpalaikis ir niekada neatneša mums to gero,kurio mes iš jo tikimės.
- Mes pakenčiame melą tol,kol mūsų sukčiavimo lygis,iš kurio turime naudos, nekeičia mūsų nuomonės apie save. Pavyzdžiui,kaip jausitės slapta parsinešę iš darbo rašiklį ir kaip jausitės slapta pasiėmę iš bendrų išlaidų dėžutės 2 litus,kurie yra lygūs rašiklio kainai? Sutikite,šie veiksmai mūsų jausmuose atsispindės labai nevienodai. Tai yra taip vadinamas klastos faktorius. Kaip sumažinti tą klastos faktorių? Buvo atliktas įdomus eksperimentas Grupei žmonių buvo pasiūlyta prisiminti arba 10 mokykloje skaitytų knygų,arba 10 Dievo Įsakymų pasirinktinai. Ir psichologai visaip skatino šiuos žmones sukčiauti – sudarė tam visas sąlygas ir atsakymų kiekis buvo įvertintas piniginiu atlygiu. Iš tų,kurie bandė prisiminti visus Dievo Įsakymus, nebuvo nei vieno,kuriam tai būtų pavykę padaryti. Tačiau paaiškėjo įdomus dalykas – žmonės,kurie pradėdavo galvoti bandydami prisiminti 10 Dievo įsakymų,net nebandė sukčiauti,nors buvo absoliučiai ne religingi. Kodėl? Nes tokiose sąlygose klasta verstų juos keisti nuomonę apie save kaip apie „pakankamai“ sąžiningus žmones. Prisiminkite kaip Viešpačiui atvedė moterį,kuri buvo pagauta svetimaujant..
- Kai mes matome pavyzdį,kuriuo rodoma tokia iniciatyva - meluoti. Buvo toks bandymas atliktas. Grupei studentų,kurie buvo iš dviejų skirtingų universitetų,o jų priklausomybė aiškiai matėsi iš marškinėlių kuriuos kiekvienas dėvėjo, buvo duoti vokai,kuriuose buvo tam tikra pinigų suma. Ir buvo išdalintos užduotis,kurių kiekviena įvertinta tam tikra iš anksto gautos sumos dalimi. Ir žmonėms buvo pasakyta – išspręskite per tam tikrą laiką užduotis ir pasiimkite iš voko tiek,kiek uždirbote,o likusią neuždirbtą dalį gražinkite. Tačiau tie žmonės nežinojo,jog tarp jų yra aktorius,kuris praėjus keletui minučių nuo užduočių sprendimo pradžios pakilo iš savo vietos ir garsiai paklausė – „aš viską išsprendžiau. Ką daryti toliau?“ Jam atsakė paprastai – „išsprendėte viską? Gerai,ačiū,galite eiti namo“. Šis aktorius sukčiavo ir tai buvo akivaizdu visiems dalyvaujantiems eksperimente. Kaip manote,kas vyko toliau? O toliau vyko diferenciacijos procesas. Tie studentai,kurie dėvėjo to paties universiteto marškinėlius kaip ir aktorius,sukčiavo stipriai. Kito universiteto studentai,kurie suvokė savo tapatybę esant kita,sukčiavo labai nežymiai. Taigi,sukčiavimas nėra surištas vien tik su tikimybe būti sugautiems. Tai labiau surišta su sukčiavimo normomis. Jei kažkas mūsų grupėje sukčiauja ir mes pradedame manyti,jog mums,kaip grupei taip elgtis yra priimtina. Bet jei sukčiauja kažkas ne iš „mūsų“,o iš „jų“,tų kitų žmonių,t.y. kitos grupės,grupės su kuria mes nenorime būti siejami – žmonių sąmoningas sąžiningumas ženkliai išauga ir jie sukčiauja netgi mažiau,nei tai darytų kitomis aplinkybėmis.Todėl Viešpats numatė tokią didelę atsakomybę tiems,kas tarnauja mums pavyzdžiu. Kas gi yra mums pavyzdys? Žinoma,Viešpats Jėzus Kristus,visų pirma ir vienareikšmiškai:
Heb 3,1 Todėl, šventieji broliai, dangiškojo pašaukimo dalininkai, įsižiūrėkite mūsų išpažinimo Apaštalą ir vyriausiąjį Kunigą Jėzų Kristų, ..<..>..Bet Viešpats mums davė ir daugiau tų,kurie turi būti mūsų pavyzdžiu:
Heb 13,7 Atsiminkite savo vadovus, kurie jums skelbė Dievo žodį. Įsižiūrėkite į jų gyvenimo vaisius, sekite jų tikėjimu.Štai kodėl toks svarbus yra vadovo elgesys ir pavyzdys..Nes jeigu jis demonstruos pakantumą melui dėl aukščiau išvardintų priežasčių,pasekmės bendruomenėje bus tragiškos. Jei vadovas užsimerks prieš nuodėmę – tai bus pavyzdys,apie kurį mes kalbėjome ankščiau. Prisiminkite kuo Viešpats kaltino Izraelio vadovus:
1 Kar 16,2 “Aš tave pakėliau iš dulkių, išaukštinau ir padariau kunigaikščiu Izraelio tautai, o tu vaikščiojai Jeroboamo keliu ir įtraukei į nuodėmę mano tautą Izraelį, sukeldamas mano pyktį jų nusikaltimais.Bet tai ne viskas - iš pavyzdžio su studentais matėme,kad toks pavyzdys,kuris duoda broliui akstiną nupulti ,galime būti kiekvienas mūsų. Viešpats mums kalba štai ką:
Rom 14,13 Tad liaukimės teisti vieni kitus. Verčiau nuspręskime neduoti broliui akstino nupulti ar pasipiktinti.Bet ką gi daryti? Kaip atstumti melą savo gyvenime,kai mes pamatėme,kad tai net teoriškai neįmanoma,tai ką bekalbėti apie praktiką..Nejaugi viskas taip beviltiška? NE! Tikrai ne ir Paulius liudija mums tai :
Rom 7,14-25 Nes mes žinome, kad įstatymas yra dvasiškas, o aš esu kūniškas, parduotas nuodėmei. Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu. O jei darau tai, ko nenoriu, tada sutinku, kad įstatymas geras. Tada jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė. Aš juk žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, nėra jokio gėrio. Gero trokšti sugebu, o padaryti- ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. O jeigu darau, ko nenoriu, tada nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė. Taigi aš randu tokį įstatymą: kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga. Juk kaip vidinis žmogus aš gėriuosi Dievo įstatymu. Bet savo nariuose matau kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu, ir paverčiantį mane belaisviu nuodėmės įstatymo, kuris yra mano nariuose. Vargšas aš žmogus! Kas išlaisvins mane iš šito mirties kūno! Bet ačiū Dievui-per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Taigi aš pats protu tarnauju Dievo įstatymui, o kūnu-nuodėmės įstatymui.Taigi – ačiū Dievui,per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Belieka atsakyti į klausimą – kaip? Pabandykime atsakyti į tai – kaip meldėmės pradžioje – pagal Viešpaties duotą malonę,tiek,kiek Jis leis mums suprasti ir priimti..
Pirma,ką reikia daryti ir ko reikia siekti – tai mūsų vidinio pasikeitimo,proto atnaujinimo. Dievo jėgos veikimu mes turime TAPTI tuo,kuo sakomės esą:
Ef 4,17-25 Taigi aš liepiu ir įspėju Viešpatyje, kad jūs nebesielgtumėte, kaip elgiasi pagonys dėl savo proto tuštybės. Jų protas aptemęs, jie atskirti nuo Dievo gyvenimo dėl savo neišmanymo bei širdies užkietėjimo. Jie sustabarėję, pasidavę gašlumui, nepasotinamai daro visus nešvarius darbus. Bet jūs ne taip pažinote Kristų! Juk iš Jo girdėjote ir Jame išmokote,-nes tiesa yra Jėzuje,- privalu atsižadėti senojo žmogaus ankstesnio gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atsinaujinti savo proto dvasioje ir apsirengti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume. Tad, atmetę melą, “kiekvienas tekalba tiesą savo artimui”, nes esame vieni kitų nariai.Ką tai reiškia praktiškai? Pamenate,kalbėjome apie „tepalą“ bendravime,kada neigiamos emocijos,nuoskaudos,nuostatos į pašnekovą yra maskuojamos melu – šypsena,apsimestiniu draugiškumu,pajuokavimais ir panašiais dalykais? Mūsų atveju šitas „tepalas“ turi būti Viešpaties meilė šiems žmonėms,iš Jo išmoktas romumas ir nuolankumas. Elgtis maloniai ne iš egoistinių sumetimų,kad neprisidaryti sau bėdos,bet todėl,kad Dievo meilė davė mums tikrą,o neapsimestinį palankumą, atleidimą, geranoriškumą ir išmintį,kuri nužengusi iš dangaus ir yra - kokia?..:
Jok 3,17 Bet išmintis, kilusi iš aukštybių, pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, švelni, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, bešališka ir neveidmainiška.
Ar tai reiškia pakantumą nuodėmei,ar tiesos nutylėjimą? Jokiu būdu. Tai reiškia,kad bet kokio pamokymo tikslas yra meilė,o ne egoizmas,kurį reikia maskuoti apsimestiniu palankumu.
2 Tim 2,24-26 Viešpaties tarnas neturi kivirčytis, bet būti malonus su visais, gabus pamokyti, kantrus, romiai aiškinti prieštaraujantiems,-rasi Dievas duos jiems atgailauti, kad pažintų tiesą ir atsipeikėtų nuo pinklių velnio, kuris pavergęs juos savo valiai.Taigi,tai yra pirmas žingsnis norint atstumti nuo savęs melą – priimti į savo širdį Kristaus nusistatymą ir pajungti jam visą savo gyvenimą. Antras dalykas,kurį turime padaryti – tai susitvarkyti savo santykius su žmonėmis atitinkamai tam nusistatymui,kuris yra Kristuje. Tai liečia mūsų santykius su tėvais,su vyrais ir žmonomis,su vaikais,su valstybe,su broliais ir seserimis,su nusidėjėliais su bendradarbiais,su darbdaviais ir taip toliau. Ir nepamiršti,kad tai padės mums būti palaimintais mūsų Viešpaties,bet tai nepadės mums išlikti mylimais šitame pasaulyje – mes vis tiek liksime pasaulio užribyje :
2 Tim 3,12 Taip ir visi, kurie trokšta dievotai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami.
Jn 15,18-21 “Jei pasaulis jūsų nekenčia, žinokite, kad manęs jis nekentė pirmiau negu jūsų. Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs-ne pasaulio, bet Aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia. Atsiminkite žodžius, kuriuos jums sakiau: ‘Tarnas ne didesnis už savo šeimininką!’ Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios; jeigu laikėsi mano žodžio, laikysis ir jūsų. Bet visa tai jums darys dėl mano vardo, nes jie nepažįsta To, kuris mane siuntė.
Bet tai kelias į amžinybę su Dievu! Būkite palaiminti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą