Evangelija. Gyvenimas praktiškai (13)"..Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami."

Jok 1,26 Jei kas iš jūsų mano esąs pamaldus ir nepažaboja savo liežuvio, bet apgaudinėja savo širdį, to pamaldumas tuščias. 

 Niekuo taip dažnai nenusideda žmogus kaip savo liežuviu,jei jo tinkamu būdu nepažaboja. Liežuvis keikia žmones,sukurtus pagal Dievo atvaizdą. Liežuvis piktžodžiauja tėvui ir motinai. Liežuvis moko kaip žudyti. Liežuvis kalba nedorus susitarimus darydamas,susitardamas dėl paleistuvystės,vagystės ir bet kokio kitokio netyrumo,kurio mes geidžiame. Liežuvis meluoja ir pataikauja. Juo apkalbas pernešame ir šmeižtus. Juo,liežuviu,teisme kalti išteisinami,o nekaltieji pasmerkiami. Liežuvis blogą daiktą geru paverčia prekybiniuose reikaluose.

Mums verta suprasti,kad žodžiai taip pat gali būti nuodėmė ir šėtonas siekia ne tik mūsų darbo,kuriuo sulaužytumėme Dievo įstatymą,bet ir žodžio. Žodis gali būti tokia pačia nuodėme,kaip ir darbas,nuodėme,už kurią atlygis – mirtis.

Pažiūrėkime į vieną pavyzdį Dievo Žodyje – į Jobą. Štai koks buvo velnio tikslas,štai ko jis siekė,siekdamas Jobo nuodėmės ir mirties – jis siekė,kad Jobas nusidėtų žodžiu:

 Job 1,11 Bet ištiesk savo ranką ir paliesk tai, ką jis turi, ir jis keiks Tave į akis”. 

Job 2,5 Bet ištiesk savo ranką ir paliesk jo kaulus ir kūną, ir jis keiks Tave į akis”.  

 Šėtonas net per artimiausius jo žmonės siekė Jobo mirties ir jo atskyrimo nuo Dievo malonės:

 Job 2,9  Jo žmona jam tarė: “Ar tu vis dar laikaisi savo ištikimybės? Prakeik Dievą ir mirk”. 

 O kaip dažnai mes leidžiame sau kalbėti dalykus,kurie daro mus kaltais prieš Dievą ir pamirštame Jėzaus žodžius:

 Mt 12,36-37 Todėl sakau jums: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį.  Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas”. 

Pats Viešpats Jėzus Kristus buvo gundomas šiuo būdu nusidėti,tačiau nenusidėjo:

1 Pt 2,22-23 Jis “nepadarė nuodėmės, ir Jo lūpose nerasta klastos”. Šmeižiamas neatsakė tuo pačiu, kentėdamas negrasino, bet pavedė save Tam, kuris teisia teisingai. 

Apie liežuvį Jokūbo laiške štai ką skaitome:

Jok 3,2-12 Juk mes visi daug kur nusižengiame. Kas nenusižengia žodžiu, tas yra tobulas žmogus; jis sugeba pažaboti ir visą kūną. Jei mes įbrukame žąslus arkliams į nasrus, kad mums paklustų, mes suvaldome visą jų kūną. Štai kad ir laivai: nors jie tokie dideli ir smarkių vėjų varomi, mažytis vairas juos pakreipia, kur nori vairininkas. Taip pat ir liežuvis yra mažas narys, bet giriasi didžiais dalykais. Žiūrėkite, kokia maža ugnelė padega didžiausią girią;  ir liežuvis yra ugnis-nedorybės pasaulis. Liežuvis yra vienas iš mūsų narių, kuris suteršia visą kūną, padega gyvenimo eigą, pats pragaro padegtas.  Kiekviena žvėrių, paukščių, šliužų ir jūros gyvūnų veislė buvo sutramdyta ir yra sutramdoma žmogaus prigimties jėga. O liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti; jis lieka nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų. Juo laiminame mūsų Dievą Tėvą ir juo keikiame žmones, kurie sutverti pagal Dievo atvaizdą. Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas. Bet taip, mano broliai, neturi būti! Nejaugi šaltinis iš tos pačios versmės lieja saldų ir kartų vandenį?  Argi gali, mano broliai, figmedis išauginti alyvas, o vynmedis figas? Taip pat ir šaltinis negali duoti sūraus vandens ir saldaus. 

Nėra tokios bėdos žmogaus gyvenime,prie kurios žmogaus liežuvis nebūtų vienaip ar kitaip prisidėjęs. Palaimintas ir laimingas,kas savo liežuvį suvaldė.Saliamonas parašė mums tokius žodžius:

 Pat 21,23 Kas saugo burną ir liežuvį, saugo savo sielą nuo nemalonumų. 

O kas savo liežuvio nesistengia sutramdyti – beprotiškai ir lengvabūdiškai gyvena šiame pasaulyje.

 Pat 18,20-21 Žmogus pripildys pilvą savo burnos vaisiais, pasisotins savo lūpų derliumi.  Mirtis ir gyvenimas yra liežuvio galioje; kas jį mėgsta, valgys jo vaisių. 

Jei mūsų valios nevaldomas liežuvis tampa tiekos daugelio bėdų priežastimi,turime stengtis jį suvaldyti. Bet pastangos be Dievo pagalbos šiame šventame darbe maža ką gali,nes turime reikalą su pragaro padegtu nedorybės pasauliu – apie tai liudija apaštalas Jokūbas.Tos pagalbos turime kasdien ieškoti Dieve,tačiau ta pagalba yra mūsų širdžiai reikalinga,juk liežuvis kalba iš to,ko pertekusi širdis:

Lk 6,45 Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno iškelia gera, o blogas iš blogo savo širdies lobyno iškelia bloga. Jo lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis”. 

Todėl turime melsti,kad Viešpats ir širdį mūsų apvalytų,pataisytų ir pamokytų ką,kada ir kaip reikia kalbėti. O ko kalbėti nereikia,kas nuodėmė – apie tai ir galvoti neturime. Turime pripildyti savo mintis Dievo dalykais,kurie žodžiais mūsų lūpose virtę atneštų klausytojams tik palaiminimą ir dievotumo ugdymą tikrame tikėjime:

Ef 4,29 Joks bjaurus žodis te neišeina iš jūsų lūpų; bet tik tai, kas gera, kas tinka ugdymui ir suteikia malonę klausytojams. 

Pabandysime trumpai pažvelgti atidžiau į mūsų širdies problemas,kurios stumia mus į nuodėmę mūsų žodžiuose.

Viena iš nuodėmių,kuri mus liežuviu, kaip įrankiu naudodamasi, į Dievo teismą nuveda – tai artimo teismas. Atsiverskime Mato Evangeliją ir perskaitykime:

Mt 7,1-5 “Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta. Kodėl matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje? Arba kaip gali sakyti broliui: ‘Leisk, išimsiu krislą iš tavo akies’, kai tavo akyje rąstas?!  Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš savo brolio akies”. 

Teismas,šmeižtas,piktžodžiavimas ir jiems panašios nuodėmės iš esmės yra Dievo baimę praradusios širdies vaisiai. Dėl to liežuvis nebenuvaldomas tapęs ir jokių ribų savo bebaimiškam kalbėjime nepaiso. O pasmerkimas,kurį artimui išsakome gali būti ne tik žodžiais,bet ir mintimis,gestais,juoku ar ir kitokiais būdais išreiškiamas.

Skirtingos priežastys,kurios mus savo artimą teisti ragina:

·                          Tai gali būti išdidumas – išdidus save patį aukštindamas,nepakenčia jokio prieštaravimo jo autoritetui. O jeigu kyla pavojus,kad jo nuodėmės gali atidengtos būti – puola piktžodžiauti ir artimą šmeižti,kad žmonės net nepagalvotų jį patį tokias nuodėmes turintį,kokiomis savo artimą teisia.

·                          Ir pavydas būna priežastimi – kadangi pavyduolis negali savo artimo matyti pagarboje ir mylimu esant,tai stengiasi jo vardą suteršti įvairius kaltinimus jam berdamas.

·                          Kartais pyktis tarnauja priežastimi – piktas,jausdamasis įskaudintas ir negalėdamas kitaip atkeršyti,lieja pagiežą šmeižtu ant to,kurio jaučiasi nuskriaustas.

·                          Būna,jog priežastimi tampa blogi įpročiai,klaidingas uolumas,kantrybės stoka ir dar kiti kūno darbai.

Dievo žodis labai aiškiai mums kalba apie tai,kodėl mes negalime taip elgtis - Viešpats mums uždraudė teisti savo brolį:

Rom 14,10-13 Tai kodėl gi tu teisi savo brolį? Arba kodėl niekini savo brolį? Juk mes visi stosime prieš Kristaus teismo krasę.  Parašyta: “Kaip Aš gyvas,-sako Viešpats,-prieš mane suklups kiekvienas kelis, ir kiekvienos lūpos išpažins Dievą”.  Taigi kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save. Tad liaukimės teisti vieni kitus. Verčiau nuspręskime neduoti broliui akstino nupulti ar pasipiktinti. 

Todėl teisiantys savo artimą šio Dievo įsakymo neklauso,Jo valiai priešinasi ir todėl nusideda. Pabandykime atidžiau įsižiūrėti į priežastis,dėl kurių turime vengti būti teisėjais..gal tai,ką įsidėsime į savo širdis skaitydami ir klausydami apsaugos mus nuo nusikaltimo.

·                          Vienas yra teisėjas – Kristus,Dievo Sūnus. Tai Jam Tėvas pavedė visą teismą (Jn 5:22). Tai Jis teis kiekvieną neatsižvelgdamas į asmenis. Jo teisingo teismo neišvengs joks žmogus – nei teisiantis,nei teisiamas,visiems bus atlyginta pagal jų darbus.

2 Kor 5,10 Nes mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų pagal tai, ką jis, gyvendamas kūne, darė-gera ar bloga. 

Todėl kas pats teisti ima – savinasi Kristui priklausančią garbę,ką daryti taip pat yra baisu žmogui. Ne taip mums įsakyta,kad ieškotumėme vieni kituose pasmerkimo,bet kad labiau patys save tyrinėtume. Kiekvienas nusidėjėlis turi savo teisėją ir tuo teisėju yra Dievo Sūnus,gyvasis Dievo Žodis,Jam vienam Dievo teismo krasė  yra skirta.

·                          Nepakenčiama žmogui,kuris turi pavaldinį,jei kažkas kitas,be jo tam valios jo pavaldinį keikia ir šmeižia,teisia ir smerkia. Kiekvienas Dievo žmogus yra Dievo pavaldinys,Dievo tarnas,o dar tiksliau - vergas..tai kaipgi Dievui reikia klausyti,kai kiti Jo tarną Jo akivaizdoje teisią ir jam piktžodžiauja. O kad visa tai vyksta Dievo akivaizdoje – tuo abejoti netenka,mūsų Dievas yra visur esantis..

·                          Mūsų brolis yra Dievo tarnas,kuris prieš savo Šeimininką stovi ir prieš savo Šeimininką krenta ir todėl piktžodžiauti jam nėra reikalo:

Rom 14,4 Kas tu toks, kad drįsti teisti kito tarną?! Ar jis stovi, ar krenta-tai savajam Viešpačiui. Bet jis stovės, nes Dievas turi galią jį išlaikyti. 

·  Visi mes esame nuodėmingi prieš Dievą. Jeigu neesi kažkokioje nuodėmėje,tai gal būt buvai tokioje.Jei nebuvai – kas užtikrins,kad nebūsi? O gal gali ir dar sunkiau už savo brolį nusidėti. Nes visuose mūsuose ta pati nuodėmės prigimtis. Mūsų viduje dažnai blogis slepiasi. Visi mes kovojame su tuo pačiu priešu, kuris mumyse piktais pageidimais prieš Dievą ir Jo šventą valią sukyla. Visi esame šalia tų pačių pagundymų į piktą. Tavo brolis šiandien,o tu rytoj tuo pačiu nusidėsi,jei ne darbu,tai žodžiu ar mintimi. Be Dievo malonės nieko negalime daryti,nieko,išskyrus blogį.

·  Dažnai būna,kad žmonės mums atrodo nuodėmingi,bet mes matome kartais tai ,ką norime matyti,o ne tai kas yra. Todėl atsitinka,jog tas,kuris mūsų akyse yra dar nusidėjėlis, yra jau  išteisintas Dievo teisumo Jo akyse. Kaip ir kai kurie mums teisiais atrodo,o širdis jų yra Viešpaties ištirta ir pasmerkta kaip nedora esanti ,ir tokie yra paprasčiausi veidmainiai. Jie pasaulio akyse išminčiai,o Dievo vertinimu – kvailiai.

·  Dažnai apkalbos iš piktųjų,pavyduolių ir išdidžių žmonių lūpų sklindančios neturi po savimi jokio realaus pagrindo ir taip smerkiamas žmogus nekaltai kentėti panieką turi.

·  Kas teisia,pats bus tokiu pat teismu teisiamas:

Lk 6,37 Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista. 

Norėčiau paimti vieną pavyzdį iš Šventojo Rašto,kuris,gal būt padės mums Dievo baimėje pasilikti ir taip savo liežuvį nuo piktų kalbų sulaikyti. Prisiminkime tokį Dievo vyrą kaip Samuelį. Jis augo Dievo šventykloje ir Dievo bei žmonių liudijimu buvo tikrai Jam tarnaujantis. Bet tuo pat metu Samuelis matė negerus dalykus,kuriuos darė vyriausiojo kunigo sūnūs. Žinome teisios širdies savybę kankintis dėl tokių darbų; tokiose kančiose matome buvus Lotą:

2 Pt 2,7-8 Išgelbėjo teisųjį Lotą, varginamą nedorėlių palaido elgesio,  nes tarp jų gyvenantis šis teisusis diena iš dienos vargino savo teisią sielą, matydamas ir girdėdamas nedorus darbus. 

Štai ką matė Samuelis:

1 Sam 2,11-18 Elkana grįžo į Ramą, į savo namus, o berniukas Samuelis tarnavo Viešpačiui, prižiūrimas kunigo Elio. Elio sūnūs buvo Belialo vaikai ir nepažino Viešpaties. Kam nors aukojant auką, kai mėsa tebevirdavo, ateidavo kunigo tarnas, laikydamas rankoje trišakę, ir smeigdavo ją į katilą, puodą ar keptuvę. Visa, ką ištraukdavo šake, pasiimdavo Elio sūnūs. Taip jie darė visiems izraelitams, aukojantiems Šilojuje. Prieš sudeginant taukus, atėjęs kunigo tarnas sakydavo aukotojui: “Duok mėsos kunigui iškepti; jis nenori virtos, bet žalios”. Jei aukotojas sakydavo: “Pirmiausia tegul sudegina taukus, paskui tegul ima, kiek nori”. Tarnas atsakydavo: “Duok dabar. Jei neduosi, atimsiu”.Elio sūnų nuodėmė buvo labai didelė Viešpaties akyse, nes žmonės ėmė bjaurėtis aukomis Viešpačiui.  Samuelis tarnavo Viešpačiui, apsirengęs lininį efodą. 

Mes nežinome kas dėjosi Samuelio širdyje,bet iš to teismo,kuriuo jis pats buvo teisiamas,galime daryti prielaidą apie jo vykdytą teismą kunigo Elio sūnums..

1 Sam 8,1-5 Kai Samuelis paseno, paskyrė teisėjais Izraelyje savo sūnus.  Jo pirmagimis sūnus buvo Joelis, o antrasis-Abija. Jie buvo teisėjai Beer Šeboje.  Tačiau jo sūnūs nevaikščiojo jo keliais, bet pasidavė godumui, imdavo kyšius ir iškreipdavo teisingumą. Visi Izraelio vyresnieji susirinkę atėjo pas Samuelį į Ramą ir sakė jam: “Tu pasenai, o tavo sūnūs nevaikšto tavo keliais. Paskirk mums karalių, kuris mus teistų, kaip yra visose tautose”.

·                    Mūsų teismu mes dažniausiai nepadedame savo artimui pasitaisyti, o padarome jam skriaudą tokią,lyg būtumėm jį sumušę viešai. Kūnas mušimu,o siela žodžiu lygiai skaudžiai užgaunama yra. Nuo tokio sužeidimo gimsta liūdesys,liūdesys atneša bejėgiškumą,bejėgiškumas gresia mirtimi. Ir kuo didesnė panieka,tuo didesnis liūdesys seka paskui ją. Žmogui lengviau netekti visų savo turtų negu gero vardo.

·                    Jeigu niekinamas vyresnysis bažnyčioje ir jam piktžodžiaujama,tai jam nebelieka pagarbos,kur dingsta pagarba,atsiranda panieka,panieka įkvepia nepaklusnumą,nepaklusnume dingsta bet kokia baimė,kurios nebuvimas įstumia mus į įvairiausias sielos ir kūno piktybes prieš Viešpatį,nes kiekvienas pradeda elgtis taip,kaip jam yra patogiau. Ir todėl bet ką teisti yra nuodėmė,bet piktžodžiavimas vyresniajam atneša daug sunkesnes pasekmes.

·                    Dažnai nutinka taip - kažkas iš tikrųjų nusideda,bet  savo nuodėmėje suskumba atgailauti ir Dievas jam atleidžia ir jį išteisiną,o mes,nei šio žmogaus širdies,nei Dievo veikimo nematydami, tęsiame smerkti šį žmogų ir stengiamės jam visaip nešlovę užtraukti..ir nepagalvojame,kaip baisu yra smerkti tai,ką Dievas išteisino.

Ir nors mes daugiau jokios nuodėmės nedarytumėme,o tik šią vieną,ti ši viena nuodėmė mus į amžiną ugnį pasmerktų,jog mes savo akyse rasto nematydami,visada rūstų teismą kitam darome,leidžiame savo visą gyvenimą su smalsumu knaisiodamiesi svetimuose reikaluose,pasiduodami nešvarioms apkalboms ir nekreipdami dėmesio į Jėzaus žodžius:

Mt 7,1-5 “Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami.  Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta.  Kodėl matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?  Arba kaip gali sakyti broliui: ‘Leisk, išimsiu krislą iš tavo akies’, kai tavo akyje rąstas?!  Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš savo brolio akies”. 

Todėl neteisk kito,o stenkis save nuo nuodėmės apsaugoti,kad pats netaptum vertas pasmerkimo. Jei teisiesiems šioje žemėje neleidžiama teisti,tai juo labiau pastoviai nusidedantis turi susilaikyti,kad savo artimo nesmerkti. Nes net jei tu savo artimą smerksi ir vertai ir garsinsi jo nuodėmę,kuri ir taip visiems žinoma yra,vis tiek neišvengsi teismo už tai,nes Viešpats tave ir mane teis ne pagal kito darbus,o pagal tavo ir mano žodžius. Pagal savo žodžius būsi pasmerktas,sako Viešpats mums( Mt 12,37). Prisiminkime pavyzdį su muitininku ir fariziejumi šventykloje. Nors fariziejus ir teisybę pasakė,nors jis kalbėjo akivaizdžius ir visiems žinomus dalykus,tačiau vis tiek už tai priėmė bausmę. Jeigu apie akivaizdžius dalykus kalbant reikia tokiems atsargiems būti,tai kaip labiau saugotis kalbėti apie tai,ko nežinome,o tik girdėjome iš kažko..

Ir kokia nauda,jei mes susilaikome nuo maisto ir gėrimo pasninko metu,o savo artimą „ėdame“? Juk ne tai,kas patenką per burną,ne maistas suteršia žmogų,o tai,kas išeina iš mūsų širdies suteršia mus. Iš apkalbų gimsta panieka ir neapykanta,pykčiai ir susiskaldymai,iš čia pikti įtarinėjimai,kurie suteikia galimybę Kristaus kūne  tarpti blogiui. Kas myli apkalbas ir platina šmeižtus – tas šiuo tarnauja šėtonui. Todėl ne tik kad pačiam reikia reikia pažaboti savo liežuvį nuo piktų kalbų,bet ir tų,kurie šiai ydai pasidavę,nereikia klausyti.

Kad šių blogybių išvengti,verta priminti sau šiuos dalykus:

·  Į save žiūrėti ir savo nuodėmes prieš akis statyti ir visomis išgalėmis siekti išsivadavimo iš jų. Toks savo padėties prieš Dievą suvokimas apsaugos mus nuo pagundos knaisiotis svetimuose apatiniuose. Kaip negalią turintis žmogus nesugeba kitais pasirūpinti,o rūpinasi savimi,taip ir tas,kuris savo sielos negalią mato,stengiasi iš jos išsivaduoti ir pirma stengiasi ištaisyti savo širdį,o ne kitų;stengiasi iš savo akies rastą ištraukti vietoje to,kad piktintis visam savo pasauliui kito akyje šapelį pamačius.

·  Atsiminti,jog už artimo teismą pats teisiamas būsi.

·  Saugotis niekinių ir tuščių pokalbių,kuriuose tai vienas tai kitas aptarinėjamas ir tai vieno,tai kito vardas pajuokon  statomas.

·  Trauktis šalin nuo tų,kurie tokį įprotį – apkalbinėti žmones – turi.

·  Broliui kelyje suklupusiam ar klumpančiam visokeriopą užuojautą ir pagalbą,kuri meilės dvasią atitinka,rodyti. Čia reikia saugotis,kad jo kritimu nebūtum ir pats pastumtas,už jį melstis gailestingam Dievui,kad Jis kritusį pakeltų,o tau į tokią nuodėmę neleistų nuslysti.

·  Jei vis tik turite šį pražūtingą pomėgį – apkalbas,melskitės drauge su šios psalmės žodžiais ir atsiminti tai,ką jau kalbėjome:

Ps 141,1-4 Viešpatie, Tavęs šaukiuos, skubėk pas mane! Išklausyk mano balsą, kai Tavęs šaukiuos. Malda manoji kaip smilkalai į Tave tekyla, o pakeltos rankos tebūna kaip vakaro auka. Viešpatie, prie mano burnos pastatyk sargybą, saugok mano lūpų duris. Neleisk mano širdžiai nukrypti į pikta ir nedorėlių darbus pamilti. Tenevalgysiu aš jų skanėstų. 

Tie,kurie kenčia šmeižtą ir panieką,iš savo brolių ateinančią,turėtų tai prisiminti:

·  Teismas iš žmonių,kurį patiri,gali būti arba pelnytas.arba ne. Pelnytas jis būna tada,kai mes iš tiesų tame esame kalti,kuo mus niekina. Tokiu būdu teisingai  kenčiame,nes turime ištaisyti tai,dėl ko mus niekina ir gauti atleidimą iš Viešpaties,kad šitos kalbos taptų melu,kuris neatitinka naujos  mūsų padėties. Čia verta atsiminti Dovydo istoriją,kaip jis bėgo nuo savo sūnaus Abimelecho ir tame Dievo teismų kelyje romiai kentė Semėjo patyčias ir piktžodžiavimą. Nepelnytas teismas yra tada,kai mes niekuo nekalti tame,už ką mums piktžodžiauja. Ir šią panieką mums su džiaugsmu pakęsti  reikia guodžiantis Dievo malonės viltimi. Ir be to,nors tame,kame mus kaltina mes ir nekalti,tačiau kitame ne be nuodėmės,todėl turime kęsti kantriai,žinodami,kad visa tai pasitarnaus mūsų labui,kad dar labiau siektume Viešpaties malonės ir visame kame stengtumėmės būti verti to pašaukimo,kurį turime mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje.

·  Gal būt,kad ir mes kažką apšmeižėme ir nuteisėme,todėl,kokiu saiku seikėjome,tokiu ir mums yra atseikėta (Mt 7,2).

·  Kada meilė atšalo,kada įsigalėjo neteisybė ir visoks neteisumas,kada žmonės viens kito  nekenčia,viens kitą apgaudinėja,šmeižia,viens kitą žeminą ir siekia save išaukštinti – ko tau tikėtis,tokiame piktame laike gyvenančiam?

·  Piktžodžiavimu ir šmeižtu pažeminti mes nuolankumo mokomės. Įvairūs įsivaizdavimai apie savo reikšmingumą,arogancija ,pasipūtimas,fariziejiški filosofavimai „aukštose materijose“ ir išdidumas,kurie kaip stabas iškilęs mūsų širdyse,šiuo pažeminimu,jei jis romiai priimamas,yra nugriaunami.

·  Visame tame kreipkis ne į žmones,o į Šventąjį Raštą,Jame viename paguodos ir stiprybės ieškodamas. Ir pamatysi,kad Dievo Žodis tave visokeriopam romumui,nuolankumui ir didžiai kantrybei guosdamas skatina ir nesuvokiama Šventosios Dvasios jėga širdį stiprina.

·  Piktžodžiavimas ir šmeižtas būna skirti tavo paties širdžiai ištirti. Šiais dalykais Viešpats atskleidžia kas tavo širdyje paslėpta – romumas ar rūstybė. Būtent viena iš šių dviejų reakcijų pasimato žmoguje,kuris pateko į tokią situaciją. Jeigu nuolankią širdį turi – lengvai pakelsi šitą pažeminimą. Jei širdyje yra paslėpta nuodėmės piktybė – užsidegs pykčio ugnis ir troškimas atlyginti už skriaudą. Taigi,piktžodžiavimas ir šmeižtas moko tave savo širdį patikrinti ir apvalyti.

·  Jėzus Kristus,būdamas nekaltas,kentė šmeižtą ir panieką,pats neatsakinėdamas viską atidavė Dievo teismui ir mums paliko šio elgesio pavyzdį,kad juo sektumėme:

1 Pt 2,19-23 Girtina, jeigu kas dėl Dievo pažinimo pakelia skausmus, nekaltai kentėdamas. Menka garbė, jei jūs kantrūs, kai esate plakami už nusikaltimus. Bet kai esate kantrūs, darydami gera ir kentėdami, Dievo akyse tai verta pagyrimo.  Juk jūs tam pašaukti; ir Kristus kentėjo už mus, palikdamas mums pavyzdį, kad eitumėte Jo pėdomis. Jis “nepadarė nuodėmės, ir Jo lūpose nerasta klastos”. Šmeižiamas neatsakė tuo pačiu, kentėdamas negrasino, bet pavedė save Tam, kuris teisia teisingai. 

Šiuo pavyzdžiu sekė visi Jo šventieji. Todėl žvelgdami į mūsų Viešpatį bei Jo žmones,kurių gyvenimus iš Jo malonės Dievo Žodyje matyti galime,sekime tuo,ką matome Jame esant,ir būsime palaiminti bei pastiprinti Jo malone visokiai kantrybei ir ištvermei,kad viską nugalėję,gautumėme vainiką,kurį Viešpats pažadėjo visiems Jį mylintiems.

Būkite palaiminti!