Evangelija. Gyvenimas praktiškai (4)

Jok 1,5 Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta. 

 Dvasinės išminties pradžia – Dievo baimė. Ši tiesa,regis,žinoma kiekvienam krikščioniui ir ji buvo žinoma kiekvienam Dievo žmogui. 

Ps 111,10 Išminties pradžia yra Viešpaties baimė; supratingi, kurie taip elgiasi. Jo šlovė lieka per amžius! 

Kuo skiriasi Dievo baimė nuo šiaip baimės?

Baimė aplamai – tai vienas iš pagrindinių žmogaus ir pasaulio santykio tipų. Psichologai baimę vertiną kaip emociją. Vienas iš apibrėžimų skambą taip:

-tai emocija,kuri kyla žmoguje situacijose,kurios kelią pavojų biologinei ar socialinei žmogaus egzistencijai ir yra nukreipta į šio pavojaus šaltinį – tikrą arba įsivaizduojamą.

Pagal savo funkciją baimė tarnauja įspėjimu apie gresiantį pavojų ir leidžia sukoncentruoti dėmesį į to pavojaus šaltinį,skatina ieškoti būdų išvengti gresiančios pavojingos situacijos ir/ar jos padarinių. Socialiniu aspektu vertinant baimė tarnauja kaip vienas iš auklėjimo veiksnių - suformuota visuomenės pasmerkimo baimė tarnauja kaip asmens elgesio reguliatorius. Tačiau pasaulio psichologai linkę apibendrinti baimę – ir Dievo baimės jie neišskiria – kaip negatyvią emociją,kuri yra kliūtis žmogaus asmenybės savirealizacijos kelyje; asmenybės,kuri mūsų laikmetyje gyvena pastovioje baimėje ir įtampoje –valdžios baimėje, viršininko baimėje, baimėje likti bedarbiu,patirti smurtą,karo baimėje,terorizmo baimėje ir t.t. Taigi,kadangi nuodėmėje gyvenančio žmogaus pasaulėžiūra yra antropocentriška,tai jis stengiasi arba išsivaduoti nuo baimės pašalindamas jos šaltinį (Dievo baimės atveju – žmonės visomis jėgomis stengiasi išstumti Dievą ir bet kokį Jo pažinimą iš savo gyvenimo,iš savo socialinės aplinkos,iš savo suvokimo),arba užgniaužti savyje baimę (alkoholiu,narkotikais,pasidavimu geismams tiek,jog kūno patenkinimas taptų tuo,kas išstumia baimę),arba išmokti save kontroliuoti tiek (savitaiga,įvairios New Age dvasinės praktikos,pagoniški kultai),kad baimė nekeistų užsibrėžtų tikslų ,einant savo norų realizacijos link. Todėl bedievis negali suprasti kaip Dievo baimė gali būti išminties pradžia,o ne jo savirealizacijai trukdantis ir jo valią pavergti siekiantis veiksnys.. Tokiu būdu bedievis siekdamas kontroliuoti baimę,bando kontroliuoti Dievą ,o Dievo,kurio jis negali kontroliuoti jam paprasčiausiai nereikia.

Dievo baimė – tai baimė gimstanti tada,kai žmogus suvokia savo egzistencijos ribą – mirtį – ir  supranta už tos ribos esant kitą realybę. Tam,kad anapusinę realybę pažinti ,mums reikia prisiliesti prie to,ką pažinti siekiame ir tokio prisilietimo požymiu yra gilus visos sielos sukrėtimas. Jis išplėšia žmogų iš kasdienybės ir atveria visiškai naujus dalykus.. atveria tai,kas pranoksta egzistencijos ribas, ir laikinu,nepatikimu bei mažu pradeda matytis pažįstamas kūnui pasaulis..tai kas laikina,kas pragaišta, nublanksta prieš iš tiesų egzistuojančią realybę,kuri atsiveria žmogui Dievo prisilietimu. O su pragaištančiu ir laikinu drauge nublanksta ir žmogaus būtis – jis suvokia pats esąs tik virpanti vėjuje liepsnelė,ant nesuvokiamos ribos to,kas jam yra beveik neegzistuojančiu..tačiau tada žmogus atranda savo amžiną Uolą – Gyvenančiame per amžius Dieve. Šitas savo menkumo suvokimas ir yra didžiausias žmogaus išaukštinimas,nes jis atranda save Kūrėjuje. Jis tampa adekvatus vienintelei ir objektyviai realybei – Dievui. Todėl Dievo baimė ne tik kad nėra kažkas destruktyvaus,bet atvirkščiai - ji yra sauganti gyvenimą jėga..Dievo baimė apvalo sielą,todėl Dovydas meldžiasi sakydamas tai:

 Ps 119,120 Mano kūnas dreba, bijodamas Tavęs, aš bijau Tavo sprendimų. 

 Kur Dievo baimė – ten sielos švara,iš ten,kur yra Dievo baimė traukiasi bet koks blogis ir nuodėmė. Nes mūsų kūno nariai tos baimės kaustomi negali net pajudėti nuodėmės link. Kaip tas,kurio kūnas prikaltas prie kryžiaus negali laisvai judėti ir daryti ką panorėjęs,taip ir žmogus,kuris yra Dievo baimėje,negali nei daug ,nei mažai prieš Dievo Įstatymą padaryti. Todėl Dievo baimė yra išminties pradžia,nes apvalo sielą nuo dvasinės nešvaros ir paruošia vietą tikrai,nužengusiai iš aukštybių išminčiai. Taip Dievo baime apvalyta širdis tampa indu tikrosioms vertybėms,tokioms kaip krikščioniška meilė. Dvasinei išminčiai yra reikalinga ne tik blogio šalintis,bet ir daryti gerą:

Ps 34,14 Šalinkis pikto ir daryk gera. Ieškok ir siek taikos. 

Kaip Dievo baime esame sustabdomi ir atitraukiami nuo pikto,taip Dievo meile esam patraukiami į gerą. Kaip Dievo baime padedam pamatus dvasios išminčiai,taip meile esame vedami tobulumo link,vedami tiek,kiek tik šiame amžiuje žmogui yra įmanoma pasiekti.

Priemonės,kuriomis siekiame tikrosios išminties:

1. Šventas Dievo Žodis,su Šventosios Dvasios pagalba skaitomas,nes Žodis skirtas pamokyti mus išgelbėjimui: 

 2 Tim 3,15-17 Tu nuo vaikystės žinai šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išgelbėjimui per tikėjimą, kuris yra Kristuje Jėzuje. Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui. 

2. Nuoširdi malda. Taip sako apaštalas:

Jok 1,5-6 Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta. Bet tegul prašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis panašus į jūros bangą, varinėjamą ir blaškomą vėjo.  

Suprasdamas,kad išmintis tik vieno Dievo gali būti duota,Saliamonas rašo: 

Pat 2,6 Nes Viešpats teikia išmintį, iš Jo burnos ateina pažinimas ir supratimas. 

Dvasinės išminties ieškome ne šio pasaulio filosofų ir psichologų knygose,o apaštalų ir pranašų raštuose ir juose esame Dievo Dvasios mokomi,kuris Savo Žodžio pagalba daro mūsų širdis išmintingomis.  Todėl jei mes,krikščionys, norime dvasinę išmintį atrasti,turime uoliai,dieną ir naktį,Jo Žodyje mokytis ir nuoširdžiai melstis Tam,Kuris šią tikrą išmintį teikią – Dievui.

Savo sostui stovėti išmintis išsirinko širdį,o ne liežuvį, vidų,o ne išorę,ji yra jėgoje,o ne kalboje. Ne kiekvienas išmintingas,kuris išoriškai,prieš žmones taip atrodo,bet tas išmintingas,kuris iš esmės,visa savo esybe yra toks. Ne kiekvienas,kuris sugeba gražiai pakalbėti yra išmintingas,bet kuris turi tokią širdį..nes dažnai būna,kad gyvenimas nesutampa su gražbyliavimu ir dažnai po gražbyliavimo kauke slepiasi netikęs ir piktas charakteris,kuris su išmintimi kartu negali viename žmoguje būti. Todėl gali būti,jog paprastas ir mokslų nebaigęs žmogus,kuris Dievo baimėje gyvena yra daug išmintingesnis krikščioniškame gyvenime (daug adekvatesnis vienintelei egzistuojančiai realybei) ,nei Rašto žinovas ir šio amžiaus išminčius ,be Dievo baimės gyvenantys.

Dvasinės išminties požymiai žmoguje:

1.      atidus ir uolus Dievo Žodžio studijavimas;

2.      patarimo ieškojimas pas dievobaimingus ir protingus žmones;

3.      meilė pamokymui,pabarimui,pabaudimui,naudingam patarimui,apkaltinimui;

4.      apmąstymai apie nuostabų Dievo darbą,Jo Tiesą ir Jo gailestingumą;

5.      dažnas prisiminimas apie mirtį ir tai,kas po jos seka – stoti prieš Kristaus teismo krasę;dažnas apmąstymas apie palaimintą amžinybę ir apie nuo Dievo atskirtą amžinybę ugnyje;

6.      panieka pasauliui;

7.      pastovi malda,be kurios dvasinė išmintis aplamai nėra įmanoma.

Dvasinės išminties vaisiai – tai krikščioniškos dorybės,tokios kaip romumas,nuolankumas,kantrybė,tiesa,susivaldymas,skaistumas,maloningumas ir panašios šioms. Apaštalas Jokūbas apie tai rašo:

 Jok 3,17 Bet išmintis, kilusi iš aukštybių, pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, švelni, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, bešališka ir neveidmainiška. 

Iš Dievo nužengusi išmintis bijo Dievo ir myli Jį,nuo pasaulio tuštybės gręžiasi ir prie vienintelio Dievo trokšta prisišlieti. Visa,kas Dievo duota - tai yra valgį,gėrimą,drabužį ir visą kitą,su baime vartoja,pagal poreikį,o ne lėbaudama ar ištaigingai gyvendama. Visus gi ištinkančius sunkumus kantriai pakelia ir save rodo esant Dievui paklusnią ir dėl žmonių, ir dėl Dievo.

Jai nesunku daryti tai,kas Viešpačiui patinka ir vengti viso to,kuo Jis bjaurisi. Išdidumui,pavydui,pykčiui,priešiškumui,nešvarai,godumui ir kitoms dvasios nuodėmėms joje nėra vietos. Ji myli visus,myli neatsižvelgdama į asmenis,su visais neveidmainiškai ir nuoširdžiai elgiasi.  Ką žodžiu pasako,tą ir savyje ir turi. Ką žodžiu pažada,tą darbu įvykdo,jeigu neatsiranda kokios nors kliūties. Jai susitarimuose nereikalingi užrašai;žodis,pačios ištartas ir iš kito išgirstas, jai pats tikriausias įrašas atmintin. Mato kenčiantį brolį – ir pati su juo širdimi kenčia; reikalingam pagalbos – padeda; savo artimą dėl bet kokios nesėkmės užjaučia ir pasisekimu džiaugiasi; su verkiančiais verkia ir su besidžiaugiančiais džiaugiasi; savo draugus šiltai priima ir nuo priešų savo meilės neatima. Todėl išmintis yra taikinga,tyli,rami,džiaugsminga,linksma,nors ir daug yra piktųjų,kurie nori jos ramybę atimti ir apsunkinti gyvenimą.

Todėl dvasinę išmintį turinčio gyvenimą lydės persekiojimai,panieka,išvarymas ir visokios bėdos.. Kadangi ši išmintis yra ne šio pasaulio,o iš aukštybių,kaip moko apaštalas Jokūbas (Jok 3,17),tai bedievystės beprotybės tamsoje ir netikėjimo piktybėje esantis pasaulis šią iš Dievo ateinančią išmintį keikia,nekenčia ir persekioja.

2 Tim 3,12 Taip ir visi, kurie trokšta dievotai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami. 

Ir nors ši išmintis viduje yra garbinga,nuostabi ir Dievui patinkanti,bet išorėje paniekinta ir žeminama pasilieka.

Dvasinė išmintis visu kuo skiriasi nuo kūniškos,arba kitaip – šio pasaulio išminties.

Kūniška išmintis egocentriška,mylinti save,dvasinė išmintis – mylinti Dievą.

Kūniška išmintis nekantri,irzli,dvasinė – kantri,romi.

Kūniška išmintis piktą menanti ir todėl nesutaikoma,įžeidi,dvasinė išmintis – taiki.

Kūniška išmintis negailestinga,dvasinė išmintis maloninga ir pilna gailestingumo darbų.

Kūniška išmintis nekenčia ir pavydi,dvasinė išmintis myli.

Kūniška išmintis sukta,apgaulinga,gudri,dvasinė – paprasta,tiesi,nuoširdi.

Kūniška išmintis neteisinga,dvasinė – teisinga.

Kūniškai išminčiai nusižeminimas,panieka,kentėjimai ir Kristaus kryžius yra beprotybė,dvasinei gi tame yra Dievo išmintis.

Ir visose kitose savybėse dvasinė išmintis kūniškai yra absoliučiai priešinga.