Evangelija. Gyvenimas praktiškai (1)

Rom 1,16 Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki, pirma žydui, paskui graikui. 

 Atrodytų keistą,jog tai rašo Paulius,esantis tuo,per kurį Evangelija buvo skelbiama pagoniams  Tačiau pažiūrėjus atidžiau,suprasime,kad Paulius romiečiams tai parašė ne šiaip sau ,nes Evangelija ir yra tai,ko galima gėdintis šiame pasaulyje. Nieko nėra šiame pasaulyje labiau gėdingo,labiau kvailo,labiau beprasmiško kūniško žmogaus akims nei Evangelija.  Nes Evangelija,kurią pamokslavo Paulius, prieštaravo viskam kas buvo laikoma tiesa,viskam,kas protinga,gerbiama ir šventa to meto žmonėms. Ir Paulius net nebandė atitikti to meto kultūrinių reikalavimų, nebandė pritaikyti Evangelijos, adaptuoti jos, įvynioti į įvairias formas, kurios būtų patrauklios to meto pasauliui. Pauliaus skelbiama Evangelija žydams buvo papiktinimu,viena iš piktžodžiavimo Dievui formų,nes Paulius skelbė,jog eilinis žmogus, Nazareto gyventojas, žydas, Kuris buvo vyriausiųjų kunigų paniekintas ir nukryžiuotas mirė – buvo Mesijas ir todėl prikeltas iš mirusiųjų ,ir yra visų žmonių Gelbėtoju nuo artėjančios Dievo rūstybės. Graikams gi tai didžiausio laipsnio absurdas,nes Evangelija skelbė,jog kažkokiame didžios imperijos užkampyje gyvenęs niekingos tautos atstovas – žydas - buvo Dievas kūne. Todėl Paulius žinojo,jog kur tik jis atvers lūpas Evangelijos skelbimui – jis visur bus atstumtas ir išjuoktas,jei tik Šventoji Dvasia neateis ir nepradės liudyti Kristų klausančiųjų širdyse ir protuose. Evangelija lieka ta pati mūsų laikams, jei mes pamokslaujame Evangeliją,ji yra papiktinimas žydams ir kvailystė pagoniams,ir vos tik ji nustoja tokia būti – mūsų skelbiama žinia nustoja būti Evangelija.

Paklausykime ,ką kalba apie Evangeliją šis pasaulis:.

Bitinijos  provincijos vietininkas Plinijus Jaunesnysis apie Kristaus sekėjus Romos imperatoriui Trajanui rašė:

„Štai kaip elgiausi su tais, kuriuos man įskųsdavo esant krikščionis. Tardžiau juos klausinėdamas, ar jie krikščionys, o jeigu prisipažindavo, klausdavau antrą ir trečią kartą, grasindamas bausme. Tuos, kurie tikėjimo neišsižadėdavo, įsakydavau nubausti mirtimi.“ Kitų suimtųjų, jeigu šie neigdavo esą krikščionys ir tai įrodydavo keikdami Kristų, pagarbindami imperatoriaus bei dievų statulas, tuo tikslu atneštas į teismą, Plinijus sakė pasigailėdavęs. „Aš nutariau juos paleisti“..

Po to,kai kankinimais ištyrė dviejų jaunų vergių,krikščionių, tikėjimą rašė: „aš atradau,kad visa tai tėra tik ydingi ir beprotiški prietarai“

Noriu pacituoti ištrauką iš viename tinklapyje ( http://www.spauda.lt/bible/xtians3.htm ) esančio straipsnio:

..<..>..

Minucijaus Felikso apologijos "Oktavius", parašyto greičiausiai antroje II amžiaus pusėje, ištrauka, atspindinti būdingiausius ir dažniausiai krikščioniams metamus kaltinimus:  

"Nors dievų kilmė ir prigimtis mums nėra žinoma, vis dėlto visos tautos vieningai ir tvirtai tiki jų buvimu. Dėl to sunku pakelti tokį įžūlumą ir niekšingą beprotystę tų žmonių, kurie pradeda neigti ir griauti mūsų senąją, naudingą ir gelbstinčią religiją <...> Apgailestautina, kad dievybėms priešinasi žmonės apgailėtinos, uždraustos ir pasmerktos sektos. Savo nedoros bendruomenės pasekėjais jie stengiasi padaryti žmones iš pačių liaudies padugnių ir iš lengvabūdžių moterų tarpo, klystančių dėl jų lyčiai būdingo lengvabūdiškumo <...> Jie atmeta šventoves, vadindami jas dievų kapinėmis, neigia dievų buvimą, tyčiojasi iš šventų ritualų ir stengiasi, jei gali, padėti vargstantiems. Patys būdami pusnuogiai, jie niekais laiko žynių titulus ir rūbą. Jie niekina kančias, nors jos jų pačių laukia.Jie nebijo mirties, bet bijo mirties po mirties. Štai kaip klaidinga viltis mirusiųjų prisikėlimu apgauna juos, užgniauždama bet kokią baimę. Kodėl jie neturi šventorių, altorių ir visiems būdingų atvaizdų? Ir iš kur atsirado tas jų Dievas, vienintelis, vienišas, nematomas, kurio nepažįsta nei viena laisva tauta, nei viena valstybė, bent jau romėnų maldingieji? Tik vienintelė vargšė žydų tauta garbino vienintelį Dievą, bet ir ji tai darė atvirai, - turėjo savo šventyklą, aukurus, šventus ritualus ir aukas. Beje, ir tas jų Dievas buvo bejėgis, nes kartu su savo tauta buvo romėnų pavergtas. Jie (krikščionys) sako, kad Dievas, kurio jie neregi ir kitiems parodyti negali, vis dėlto atidžiai seka žmonių darbus, žodžius ir net sugeba įžvelgti slapčiausius širdies troškimus. Atrodytų, kad Dievas visuomet jaudinasi ir rūpinasi žmonėmis, net begėdiškai kišasi į jų reikalus - atseit jis visur prieina ir yra kiekvienoje vietoje <...> Bet ir tai dar ne viskas: krikščionys gąsdina žemės ir visos visatos su jos žvaigždėmis griuvimu. Pranašauja pasaulio pabaigą, lyg amžina gamtos tvarka, įtvirtinta dieviškų įstatymų, iš tiesų galėtų subyrėti. Taip pat neįmanoma, kad dangaus elementai sutirptų ir begalinė visata, taip tvirtai suręsta, sugriūtų."  

Vienas žymiausių romėnų istorikų Kornelijus Tacitas (gyvenęs maždaug 58-117 m.) savo "Analuose" sako, kad krikščionys - tai "žmonės, kurie dėl savo nedorybių patys užsitraukė visuotinę neapykantą". Krikščionybę jis apibūdina kaip "pasišlykštėjimą, kuris su kitomis bjaurybėmis ir begėdiškumu užklydo į Romą".

Lukjanas apie 165 m. parašė satyrą "Apie Peregryno mirtį", kurioje ciniškai tyčiojasi iš krikščionių.

Celsas apie 178 m. pradėjo atvirą polemiką prieš krikščionis. Jis bandė įrodyti, kad krikščionybė neturi istorinio pagrindo, Kristaus mokymas - iracionalus, labai žalingas, griaunantis asmenybę. Jo veikalas "Tikrasis žodis" yra nuosekli biblinio mokymo kritika. Juo Celsas siekia išblaivyti ir išgelbėti tuos, kurie per savo lengvabūdiškumą įsipainiojo į apgaulingas krikščionių sektos gretas. Celsui tarsi gaila vargšų apgautų žmonių, tapusių krikščioniais.  "Tikrajame žodyje" galima rasti faktiškai visus kaltinimus, kurie buvo metami Dievo žmonėms per visą krikščionybės istoriją:

"Štai ką jie (krikščionys) kalba: "Tegu pas mus neateina nė vienas išsilavinęs, ar protingas žmogus, nes visa tai mes laikome niekais. Bet tegu drąsiai ateina kiekvienas prasčiokas, neišmintingas ar nepilnametis". Laikydami tik tokius vertais savo Dievo, be abejo, jie nori ir gali patraukti savo pusėn tik nepilnamečius, nekilmingus, neišsilavinusius vergus ir vaikigalius. Bet iš tikrųjų kas blogo, jei esi išsilavinęs, apsišvietęs, besidomintis geriausiais mokymais, būtum ir atrodytum išmintingas? Negi tai trukdys pažinti Dievą? O gal, atvirkščiai, tai naudinga ir palengvina atrasti tiesą? Bet mes matome, kad skelbiantys aikštėse ir skleidžiantys pačius bjauriausius dalykus neprisijungia prie šviesaus proto žmonių ir nebando jiems diegti savo pažiūrų. Bet pamatę jaunimą, vergų sambūrį ar prastuomenės minią, įsimaišo į jų tarpą ir ten reiškiasi. Panašiai jie (krikščionys) elgiasi ir namuose. Ponų ir labiau išsimokslinusių akivaizdoje šitie audėjai, batsiuviai ir patys didžiausi prasčiokai nedrįsta burnos praverti, tačiau kai jiems pavyksta nuošaliau sutikti vaikus ar kokias kvailas moteris, šiems pradeda pasakoti nuostabius dalykus. Moko, kad nereikia gerbti tėvų ir mokytojų, o klausyti tik jų. Anie atseit, būdami paralyžiuoto mąstymo ir prietarų vergai, kvailystes šneka ir iš esmės nežino bei nemoka daryti to, kas gera ir gražu. Tik jie žino, kaip reikia gyventi. Jeigu vaikai jų klausys, bus laimingi ir į namus ateis laimė <...> Kviečiantys prisijungti prie kitų (nekrikščioniškų) religijų ir žadantys nuodėmių atleidimą, skelbia: "Kieno rankos švarios ir kalba protinga" arba "Kieno siela laisva nuo blogio, kas gyveno teisiai ir teisingai" - te ateina  Bet paklausykime, ką skelbia šie. "Kiekvieno nusidėjėlio, kiekvieno mažamokslio, kiekvieno silpnapročio, žodžiu, kiekvieno niekšo laukia Dievo karalystė". Juk tie, kuriuos vadinate nusidėjėliais, yra nesąžiningi vagys, plėšikai, žmogžudžiai, šventvagiai, kapų niekintojai. Ar ne tokius į savo tarpą kviečia ir plėšikai?" ..<..>..

Koks turi būti mūsų gyvenimas tikėjimu Evangelija,ir koks jos skelbimas ,kad ji taip atrodytų neatgimusiems žmonėms? Pabandykime atsakyti į šį klausimą ir ištirti pačius save – ar esame tikėjime? Tam ir skirta ši pamokslų serija,kad pažiūrėtumėme į tai,ko moko mus Dievo Žodis,kokio širdies ir proto nusistatymo esant mus nori matyti Viešpats ir ką turime skelbti,kad skelbtumėme Evangeliją.

1 Tes 3,1-13 Todėl, ilgiau nebeiškęsdami, nutarėme vieni pasilikti Atėnuose  ir pasiuntėme Timotiejų, savo brolį, Dievo tarną ir bendradarbį Kristaus Evangelijoje, kad sustiprintų jus ir padrąsintų jus tikėjime,  kad nė vienas nesvyruotų šiuose suspaudimuose, nes jūs patys žinote, kad tam esame skirti. Dar būdami tarp jūsų, iš anksto sakėme, kad turėsime kentėti priespaudą, ir, kaip žinote, taip ir įvyko. Todėl, ilgiau nebeiškęsdamas, pasiunčiau pasiuntinį, norėdamas sužinoti apie jūsų tikėjimą, ar kartais jūsų nesugundė gundytojas ir ar nėra niekais pavirtęs mūsų triūsas.  Dabar Timotiejus iš jūsų grįžo pas mus ir atnešė gerą žinią apie jūsų tikėjimą ir jūsų meilę: kad jūs nuolat mus maloniai prisimenate ir karštai trokštate mus pamatyti kaip ir mes jus.  Taigi, broliai, jūs savo tikėjimu paguodėte mus visuose mūsų suspaudimuose ir negandose. Dabar mes tikrai gyvuojame, nes jūs tvirtai stovite Viešpatyje.  Ir kaip atsidėkosime Dievui už jus, už visus džiaugsmus, kuriuos dėl jūsų patiriame savo Dievo akivaizdoje?  Dieną ir naktį be saiko meldžiamės, kad išvystume jūsų veidus ir galėtume papildyti, ko dar stinga jūsų tikėjimui.  Jis pats-mūsų Dievas ir Tėvas-ir mūsų Viešpats Jėzus Kristus te nutiesia mums kelią pas jus.  Viešpats teaugina jus ir gausiai te praturtina meile vienų kitiems ir visiems, kaip ir mes jus mylime,-  te sustiprina jūsų širdis ir padaro nepeiktinas šventume prieš Dievą, mūsų Tėvą, Viešpaties Jėzaus Kristaus ir visų Jo šventųjų atėjimo metu.  

Tebūnie visiems bendras svarbiausias rūpestis,kad pradėję eiti šiuo šventu ir siauru keliu nei vienas nenusilptų ir nebūtų pagautas nusiminimo savo tikėjimo kovoje ir nesakytų – „daug laiko aš stengiuosi ir siekiu ,bet nieko gero nematau..“. Geriau kasdien ,kaip ir savo tikėjimo pradžioje, auginsim savo uolumą. Visas žmogaus gyvenimas labai trumpas,jei lyginsime jį su amžinybe ir tai kas mūsų – niekis prieš amžinąjį gyvenimą. Pasaulyje kiekvienas daiktas turi savo kainą ir žmonės siekdami įgyti to,ko trokšta,siekia lygiaverčių mainų. O amžinojo gyvenimo pažadas už labai mažą kainą mums atitenka..juk tam,kad paveldėti amžinąjį gyvenimą,mums reikia paaukoti savąjį,laikiną. Argi galima šiuos mainus vadinti lygiaverčiais?

Ps 90,1-12 Viešpatie, Tu buvai mums prieglauda per kartų kartas!  Pirma, negu buvo sutverti kalnai, žemė ir pasaulis, Tu, Dieve, esi nuo amžių ir per amžius!  Tu grąžini žmones į dulkes ir sakai: “Sugrįžkite, žmonių vaikai!”  Juk tūkstantis metų Tavo akyse yra kaip vakarykštė diena, kuri praėjo, kaip sargybos laikas naktį.  Tu pašalini žmones kaip rytmečio sapną, kaip žaliuojančią žolę.  Rytą ji žydi, vakare nukertama ir sudžiūsta.  Tavo rūstybė sunaikina mus, Tavo pyktis mus gąsdina.  Tu laikai mūsų kaltes savo akivaizdoje, mūsų slaptas nuodėmes-savo veido šviesoje.  Mūsų dienos praeina Tau rūstaujant, mūsų metai kaip atodūsis.  Mūsų metų skaičius yra septyniasdešimt, o stipresniųjų-aštuoniasdešimt. Dauguma jų praeina varge ir kančiose. Jie greitai praeina, ir mes išnykstame.  Kas Tavo rūstybės jėgą supranta ir bijo Tavojo pykčio?  Pamokyk mus skaičiuoti mūsų dienas, kad įgytume išmintingą širdį! 

 Taigi,jeigu išlaikysime šioje kovoje septyniasdešimt ar net visą šimtą metų,argi tai gali būti sulyginta su amžinybe Dievo karalystėje?

 Apr 3,21 Nugalėtojui Aš duosiu atsisėsti šalia savęs, savo soste, kaip ir Aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo, Jo soste’. 

 Juk iškentę čia,gausime nesudrebinamą karalystę;kovoję tikėjimo kovą čia,paveldėsime ne tai,kas žemėje,o tai kas danguje – tokį Tėvas davė mums pažadą Kristuje...ir dar – paguldę žemėn laikiną, gendantį kūną, mes būsime aprengti negendančiu –

 1 Kor 15,19-26 Ir jei vien tik šiame gyvenime mes viliamės Kristumi, tai mes esame labiausiai apgailėtini iš visų žmonių. Bet dabar Kristus yra prikeltas iš numirusių-pirmasis iš užmigusiųjų.  Kaip per žmogų-mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas.  Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti,  tačiau kiekvienas pagal savo eilę: Kristus-pirmasis, vėliau-priklausantys Kristui Jo atėjimo metu.  Po to bus galas, kai Jis perduos karalystę Dievui Tėvui, sunaikinęs visas kunigaikštystes, visas valdžias ir jėgas.  Nes Jis turi valdyti, kol paguldys visus priešus po savo kojomis.  Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis. 

1 Kor 15,35-58 Bet gal kas paklaus: “Kaip bus prikelti mirusieji? Su kokiu kūnu jie pasirodys?”  Kvaily! Ką tu pasėji, neatgyja, jei prieš tai nenumiršta.  Ir ką besėtum, tu sėji ne būsimąjį kūną, bet pliką grūdą, sakysime, kviečių ar kitokių javų.  Tuo tarpu Dievas duoda jam kūną tokį, koks Jam patinka, ir kiekvienai sėklai jos kūną.  Ne visi kūnai yra vienodi. Vienoks žmonių kūnas, kitoks gyvulių, kitoks žuvų ir kitoks paukščių.  Taip pat yra dangaus kūnai ir žemės kūnai, bet vienokia dangaus kūnų šlovė ir kitokia žemės kūnų.  Vienokia yra saulės šlovė, kitokia šlovė mėnulio ir dar kitokia šlovė žvaigždžių. Ir žvaigždė nuo žvaigždės skiriasi šlove. Taip ir su mirusiųjų prisikėlimu. Sėjamas gendantis kūnas, prikeliamas negendantis.  Sėjamas negarbingas, prikeliamas šlovingas. Sėjamas silpnas, prikeliamas galingas.  Sėjamas sielinis kūnas, prikeliamas dvasinis kūnas. Yra sielinis kūnas ir yra dvasinis kūnas.  Taip ir parašyta: “Pirmasis žmogus Adomas tapo gyva siela”; paskutinysis Adomas-gyvybę teikiančia dvasia.  Bet ne dvasinis pirmiau, o sielinis, ir tik po to dvasinis.  Pirmasis žmogus-iš žemės, žemiškas; antrasis žmogus-Viešpats iš dangaus.  Koks buvo žemiškasis, tokie yra ir žemiškieji, o koks yra dangiškasis, tokie yra ir dangiškieji.  Ir kaip nešiojame žemiškojo atvaizdą, taip nešiosime ir dangiškojo atvaizdą.   Bet aš jums, broliai, sakau, kad kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo karalystės, ir kas genda, nepaveldės to, kas negenda.  Aš jums atskleidžiu paslaptį: ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti,-  staiga, viena akimirka, skambant paskutiniam trimitui. Trimitas nuskambės, ir mirusieji bus prikelti negendantys, o mes būsime pakeisti.  Nes šis gendantis turi apsivilkti negendamybe, ir šis marus apsivilkti nemarybe.  Kada šis gendantis apsivilks negendamybe ir šis marusis apsivilks nemarybe, tada išsipildys užrašytas žodis: “Pergalė prarijo mirtį!  Kurgi, mirtie, tavo geluonis? Kurgi, mirtie, tavo pergalė?”  Mirties geluonis yra nuodėmė, o nuodėmės jėga-įstatymas.  Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!  Todėl, mano mylimieji broliai, būkite tvirti, nepajudinami, visada gausūs Viešpaties darbais, žinodami, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje. 

Todėl nesvyruosime ir nenusiminsime,ir negalvosime,jog padarėme kažką didingo tuo,jog taip ilgai pasiliekame tikėjime:

 Rom 8,5-18 Kurie gyvena pagal kūną, tie mąsto kūniškai, o kurie gyvena pagal Dvasią-dvasiškai.  Kūniškas mąstymas-tai mirtis, o dvasiškas-gyvenimas ir ramybė.  Kūniškas mąstymas priešiškas Dievui; jis nepaklūsta Dievo įstatymui ir net negali paklusti.  Ir todėl gyvenantys pagal kūną negali patikti Dievui.  Tačiau jūs negyvenate pagal kūną, bet pagal Dvasią, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse. O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra Jo.  Jeigu Kristus yra jumyse, tai kūnas yra miręs dėl nuodėmės, bet dvasia-gyva dėl teisumo.  Jei jumyse gyvena Dvasia To, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai Jis-prikėlęs iš numirusių Kristų-atgaivins ir jūsų mirtingus kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse.  Taigi, broliai, mes nesame skolingi kūnui, kad gyventume pagal kūną.  Jei jūs gyvenate pagal kūną- mirsite. Bet jei dvasia marinate kūniškus darbus-gyvensite.  Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai.  Jūs gi gavote ne vergystės dvasią, kad vėl bijotumėte, bet gavote įsūnystės Dvasią, kuria šaukiame: “Aba, Tėve!”  Pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai.  O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Dievo paveldėtojai ir Kristaus bendrapaveldėtojai, jeigu tik su Juo kenčiame, kad su Juo būtume pašlovinti.  Aš manau, jog šio laiko kentėjimai nieko nereiškia, lyginant juos su būsimąja šlove, kuri mumyse bus apreikšta. 

Taipogi,žvelgdami į pasaulį nemanykime,jog mes kažko labai daug atsižadėjome,nes net visa žemė neišpasakytai maža prieš visą dangų. Todėl net jei būtumėme visos žemės šeimininkais ir jos atsisakytumėme – tai net tame nebūtų nieko lygiaverčio padaryta,kad įgyti dangaus karalystę. Kaip tas,kuris išmeta vieną popierinį litą,kad įgytų tūkstantį auksinių monetų,taip ir tas,kuris ,būdamas jos šeimininku, išsižada visos žemės dėl Dievo karalystės – atsisako labai mažai,kad įgytų labai daug. Taigi,jei visa žemė neprilygsta dangui,tai tas,kuris yra ne visos jos,o tik kelių arų šeimininkas,atsižadėdamas to lopinėlio dėl dangaus karalystės yra kaip tas,kuris nieko nepraranda. Ir nors ir atsirastų tarp mūsų žmogus,paaukojęs dėl Viešpaties savo sutvarkytą pasaulyje gyvenimą ir didelį uždarbį – ir toks neturi girtis bei gailėtis savęs su baime širdyje dėl ateities. Kita vertus,reikia suprasti,kad jei nebūtumėme atsisakę savo turto šiame pasaulyje ir nebūtumėme visko palikę pagal Viešpaties žodį –

 Lk 14,33 Taip pat kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada viso, ką turi, negali būti mano mokinys”.

,tai mes jį būtumėme palikę mirdami ir palikę tiems,kam nenorime. Apie tai kalba Dovydas:

 Ps 39,4-7 Viešpatie, leisk sužinoti mano pabaigą ir skaičių mano dienų, kad žinočiau, koks menkas aš esu.  Mano dienų tik sprindis, mano amžius kaip niekas Tavo akivaizdoje. Kaip kvapas yra žmogaus gyvenimas.  Kaip šešėlis vaikščioja žmogus, tuščiai stengiasi; krauna turtus ir nežino, kam jie atiteks.  Viešpatie, ko aš lauksiu? Mano viltis Tavyje.

Kodėl gi nepalikti to dėl Viešpaties,kad paveldėti dangaus karalystę?

Dėl šios priežasties niekas iš mūsų neturėtų kurstyti savyje noro praturtėti šio pasaulio gėrybėmis. Kokia gi nauda paskirti gyvenimą tam,jog praturtėti tuo,ko su savimi į amžinybę nepasiimsi. Kodėl gi mums verčiau nesiekti įgyti to,kas lydės mus –

 Apr 14,13 Ir aš išgirdau iš dangaus balsą, kuris man sakė: “Rašyk: ‘Nuo šiol palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Taip,-sako Dvasia,- kad atilsėtų nuo savo vargų; ir jų darbai seka juos’ ”.  

2 Pt 1,3-10 Jo dieviška jėga padovanojo mums viską, ko reikia gyvenimui ir dievotumui, per pažinimą To, kuris pašaukė mus šlove ir dorybe.  Drauge Jis davė mums be galo didžius bei brangius pažadus, kad per juos taptume dieviškosios prigimties dalininkais, ištrūkę iš sugedimo, kuris sklinda pasaulyje geiduliais.  Todėl, parodydami visą stropumą, praturtinkite savo tikėjimą dorybe, dorybę - pažinimu,  pažinimą-susivaldymu, susivaldymą-ištverme, ištvermę-maldingumu,  maldingumą-brolybe, brolybę- meile.  Jei šie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime.  O kam jų trūksta, tas aklas ir trumparegis, užmiršęs, kad yra apvalytas nuo savo senųjų nuodėmių.  Todėl, broliai, dar uoliau stenkitės sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą. Tai darydami, jūs niekada nesuklupsite. 

 Tokiomis mintimis kiekvienas testiprina save ,kad bailiai neatsitrauktų nuo tikėjimo. Ir prisiminkime,jog esame Viešpaties vergai ir neturime savo valios šiame gyvenime,bet gyvename ir triūsiame savo Viešpačiui –

Gal 5,24 Ir kurie yra Kristaus, tie nukryžiavo kūną su aistromis ir geismais.

Gal 2,20 Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane. 

 Todėl atminkime ir šiuos Jėzaus žodžius:

 Lk 17,5-10 Apaštalai tarė Viešpačiui: “Sustiprink mūsų tikėjimą”.  O Viešpats atsakė: “Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, galėtumėte sakyti šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk ir pasisodink jūroje’,-ir jis paklausytų jūsų”.  “Kas iš jūsų, turėdamas ariantį ar ganantį vergą, jam grįžus iš lauko, sakys: ‘Tuojau sėsk prie stalo’?  Argi nesakys jam: ‘Paruošk man vakarienę. Susijuosk ir patarnauk, kol aš valgysiu ir gersiu, o paskui tu pavalgysi ir atsigersi’?  Argi vergui dėkojama, kad jis atliko tai, kas jam liepta? Nemanau.  Taigi jūs, atlikę visa, kas jums pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi vergai. Padarėme, ką privalėjome padaryti’ ”

 Todėl vergas negali pasakyti – „nedirbsiu šiandien,nes dirbau vakar“. Jis dirbs ir šiandien,taip kaip dirbo vakar. Triūs,kasdien rodydamas ankstesnį uolumą ir visu kuo stengdamasis įtikti savo Šeimininkui, žinodamas, jog jei šiandien jis bus nedoras ir tinginys, tai Viešpats užsirūstins ant jo ir neatleis šios nuodėmės dėl ankstesnių dienų tarnavimo. Taip iš Ezekielio mes girdėjome –

 Ez 18,26 Jei teisusis nusigręš nuo savo teisumo ir padarys nusikaltimą, jis mirs dėl jo.

Taip ir Judas,viena naktim sugriovė visą ankstesnio gyvenimo darbą.

Todėl kovosime gerą tikėjimo kovą ir nepasiduosime jokiai nedorybei, tinginystei ir nusivylimui. Nes visame kame, kas gera turime savo jėga Viešpatį,kaip pasakyta –

 Rom 8,28 Be to, mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiesiems.

Kiekvienam,kuris nusprendęs daryti gerą,Viešpats veikia taip,kad darytų gerą jam. Mes žinome tai,nes parašyta:

 Rom 2,6-11 Jis kiekvienam atmokės pagal jo darbus:  tiems, kurie, ištvermingai darydami gera, ieško šlovės, garbingumo ir nemirtingumo,-amžinuoju gyvenimu,  o išpuikėliams, kurie nepaklūsta tiesai, bet yra pasidavę neteisumui,-pykčiu ir rūstybe.  Sielvartas ir suspaudimas sielai kiekvieno žmogaus, kuris daro bloga, pirma žydo, paskui graiko.  Ir šlovė, pagarba bei ramybė kiekvienam, kuris daro gera, pirma žydui, paskui graikui.  Juk Dievas nėra šališkas. 

 Ir dėl to,kd mums bailiai neatsitraukti ir nepasiduoti ,pravartu yra prisiminti apaštalo žodžius:

 1 Kor 15,31 Prisiekiu savo pasididžiavimu- jumis, broliai, mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje, jog aš kasdien mirštu! 

 Juk jei mes gyvensime taip,lyg šiandien mirsime – o kaip prasminga bus tokia diena. Jei gyvensime taip – nenuodėmiausime. Kas rytą pabudę galvosime,jog nesulauksime šioje žemėje vakaro,o naktį guldami – jog nebesutiksime čia ryto. Kaip mes ruoštumėme save susitikimui su Viešpačiu! Ir iš tiesų, juk mums nežinoma kokios ribos mums matuotos ir kiek laiko skyrė mums Visagalis Kūrėjas. Tokiu nusistatymu priimdami naują dieną, mes nei nuodėmiausime joje,nei kurstysime savyje geismą kam nors, nei degsime pykčiu, nei kaupsime sau turtus šiame pasaulyje, bet kaip laukdami savo paskutinės akimirkos visiems atleisime, nebūsime godūs, nei minutės nesulaikysime savyje iš kūno gimusių geismų – jie dings taip greitai, kaip atsiradę,nes gręšimės nuo jų kaip nuo vaizdo, greitai prabėgančio už  važiuojančio automobilio lango..gal ir viliojančio akimirkos malonumo pažadu, bet mums visiškai beverčiu, nes mes jau ne šio pasaulio gyventojai, mes einame į savo amžinuosius namus. Todėl savo viduje jaučiame kovą dėl Dievo baimės kylančią – juk žinome,kad tuoj stosime prieš Kristaus teismo krasę..šita Dievo baimė kaip saulė rūką išsklaido visus nuodėmės apžavus, nes sunaikina malonumą kūno pasitenkinime ir atstato atgal krypstančią į nuodėmę sielą..

Todėl pradėję eiti gyvenimo keliu siekime to,kas aukštybėse,pamiršę tai,kas buvo mūsų praeityje:

 Fil 3,13-14 Broliai, aš nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršdamas, kas už manęs, ir siekdamas to, kas priešakyje,  veržiuosi į tikslą aukštybėse, siekiu apdovanojimo už Dievo pašaukimą Kristuje Jėzuje.

Tegul niekas nesidairo atgal,taip,kaip dairėsi Loto žmona,nes Viešpats pasakė –

 Lk 9,62 Jėzus tam atsakė: “Nė vienas, kuris uždeda ranką ant arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei”.

 Atsigręžti atgal reiškia ne ką kitą kaip atgailą dėl to,jog palikome pasaulį ir vedančio į paklydimą tuščio mąstymo pradžią. Todėl nebijokite tikėjimo kovos,apie kurią Paulius rašo Timotiejui:

 1 Tim 6,12 Kovok gerą tikėjimo kovą, laikykis amžinojo gyvenimo, kuriam esi pašauktas ir išpažinai gerą išpažinimą daugelio liudytojų akyse. 

Šitos kovos nereikia bijoti,nes tikėjimas nėra toli nuo mūsų,jis mumyse ir yra mums tinkamas tam,kad juo gyventi – jei tik mes panorėsime. Bedieviai perplaukia jūras siekdami studijuoti kokį nors dalyką,o mums nėra reikalo vykti į svečias šalis kad įgyti dangaus karalystę nei perplaukti jūrų, kad rasti tikėjimą. Viešpats iš anksto mums apie tai pasakė:

 Lk 17,21 Niekas nepasakys: ‘Žiūrėk, ji čia’, arba: ‘Žiūrėk, ji ten!’ Nes štai Dievo karalystė yra tarp jūsų”

 Todėl dievobaimingumas ir maldingumas mumyse yra,tereikia panorėti juose pasilikti. Tam turime kovoti su savimi ir tramdyti savo kūną :

 1 Kor 9,23-27 Visa tai darau dėl Evangelijos, kad būčiau jos dalininkas.  Argi nežinote, kad lenktynėse bėga visi, bet tik vienas gauna laimėtojo apdovanojimą? Taigi bėkite taip, kad laimėtumėte!  Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko; jie taip daro, norėdami gauti vystantį vainiką, o mes-nevystantį.  Todėl aš bėgu nedvejodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitiems skelbdamas, pats netapčiau atmestinas. 

Apie tai kalbėsime sekantį kartą.

Būkite palaiminti!